Palygino žolės pjovėjo ir gydytojo atlyginimus

Tai paaiškėjo sugretinus du darbo skelbimus – šis nuotraukų montažas sparčiai plinta feisbuke, piktindamas dažną jį išvydusį.

Atlyginimų skirtumas – paradoksalus

Vyriausiojo specialisto (gydytojo) ieškoma Klaipėdos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje, žolės pjovėjo – taip pat Klaipėdoje, įmonėje „Švarus namas“.

Iš gydytojo reikalaujama, kad jis dirbtų kompiuteriu, turėtų žinių rašvedybos srityje, būtų įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą, gydytojo kvalifikaciją ir bent vienerių metų darbo patirtį.

Savo ruožtu žolės pjovėjui užtenka būti baigus vidurinę, turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą ir neturėti žalingų įpročių. Panašaus darbo patirtis – tik papildomas privalumas.

 Tai galbūt dar taip nepiktintų, jei ne paradoksalus atlygių už šiuos darbus skirtumas. Kai žolės pjovėjui siūloma mokėti 912 eurų kas mėnesį, tai gydytojui – vos 692 eurus. Abi sumos nurodytos prieš mokesčius.

Ieško ilgai ir sunkiai

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Garšva DELFI patvirtino, kad gydytojo už tokio atlyginimą iš tiesų ieškoma.

„Mes esame valstybinė įstaiga, tokie yra atlyginimai. Ilgai ieškom, ypač sunku. Daugiau, sakykime, atsiranda jaunimo – rezidentai, ką tik mokslus baigę, šeimos gydytojai. Tų jaunesnių dar šiaip ne taip priprašome, kad ateitų padirbėti, bet kaita vyksta ir taip jų. Pradeda dirbti, įgyja praktikos ir išeina. Tiek metų mokytis ir už tiek dirbti... Problema – visur“, – pripažino pašnekovas.

Anot jo, valstybinėse įstaigose apverktinos ir kitų specialistų algos. Pavyzdžiui, socialinių darbuotojų.

„Yra didelė kliūtis gerus specialistus pasamdyti. Visi tą puikiai žino, bet šiai dienai yra taip. Liaudiškai tariant, ir televizija, ir radijas seniai tą šneka. Ir Seime pašneka. Bet turi valstybė kitus įsipareigojimus, tai valstybės tarnyboje taip jau yra. Ateis laikas ir iki mūsų. Kiek turime informacijos, rudenį šis klausimas Seime bus sprendžiamas“, – lūkesčiais pasidalijo A. Garšva.

Airijoje tiek uždirba per dieną ar dvi

Jis neslėpė, kad darbuotojus piktina ne tik maži atlyginimai, bet ir sudėtingos darbo sąlygos.

„Gydytojai, turintys aukštąjį medicininį išsilavinimą, tiek metų mokėsi – mokykla, 6 metai studijų, dar 4 rezidentūros... Jie norėtų gal ir dirbti, ir tarnauti, vienas kitas ateina, pabūna, padirba, bet žmogus, žinote, visuomet ieško, kur geriau. O tuo labiau jaunimas. Kaip tam jaunam žmogui, šeimai save išlaikyti? Kaip jis gali pasiimti paskolą? Gerai, jei tėvai padeda tą pirmąjį įnašą padaryti. O kaip jam toliau išsimokėti už tą gyvenamą plotą? Nuomos kokios kainos yra – ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje. O ką miesteliuose daryti, kur kokie mažesni skyriai – Marijampolė, Alytus, Utena?“, – klausė A. Garšva.

Pašnekovas pripažino, kad yra miestelių, kur gydytojams išskiriami net nemokami būstai tam, kad jie tik atvyktų ten dirbti. „Žinote, čia žmogus mėnesį dirba, o Airijoje tiek gauna per dieną ar dvi“, – aiškino jis.

Susiduria su priekaištais, skundais, išvedžiojimais

Pasak A. Garšvos, jei atlyginimai šalyje būtų didesni, gal visi pasijustume orūs, padengtume ir turimas skolas.

„Kaip užsieniečiai sako: „Atvažiuoji, viskas gerai, viskas gražu, bet gatvėje žmonės visi eina nusiminę, liūdesy“. Taip. Ta šeima eina ir galvoja, kaip „pragyventi“, kaip nusipirkti kokią knygą paskaityti. Šneku iš žmogiškos pusės. Kaip valstybės tarnautojas galiu pasakyti – paskaičiuota, kad šią dieną tas darbas tiek kainuoja, tiek ir moka“, – kalbėjo jis.

Maža to, pašnekovas ragino prisiminti, kokiomis sąlygomis valstybės tarnautojams tenka dirbti, kaip į juos žiūrima.

„Mūsų klientai ateina su didžiuliais lūkesčiais, o po to, kai negauna, vieno ar kito poreikio patenkinti negalime pagal teisės aktus ir visą tvarką, yra pripažįstamas darbingu ar iš dalies darbingu, susiduriame su didžiausiais iššūkiais. Reikia atlaikyti visus priekaištus, skundus, išvedžiojimus. Jauną žmogų morališkai tie visi įžeidinėjimai labai pažeidžia. Kam jam tas?“, – klausė pašnekovas.

Dvidešimtmečiai darbo net išsigąsta

Anot A. Garšvos, morališkai toks darbas – be galo skaudus ir sunkus.

Savo ruožtu įgiję neįgaliojo statusą gali sau leisti nedirbti, gauna išmokas, už juos mokami mokesčiai, tad tokių malonių siekiantys ryžtasi ir neįtikėtiniems dalykams. „Gydymo įstaigose medikai susiduria su atvejais, kai ligoniai už gydymą, sveikatą yra dėkingi, o čia – viskas atvirkščiai“, – aiškino tarnybos atstovas.

Jo teigimu, dvidešimtmečiai socialiniai darbuotojai būna, kad net išsigąsta, kai klientai pradeda šaukti, grasinti, linkėti ne tik, kad numirti, bet ir kreipiasi į galbūt planuojamus vaikus, pradeda keikti tėvus.

Visuomenės požiūris žeidžia

„Mes, vyresni, tą praėję, pripratę, bet namo grįžus atsiliepia. Žinote, atvirai pasakysiu, čia prabuvęs dieną, dvi ar tris, nenori nieko matyti. Žmonių nereikia tau. Nei draugų reikia, nieko, knygos net ar laikraščių skaityti nenori. Nenori tų žmonių matyti. Po atostogų grįžti, atsigauni, taip sakant. Pamatai kitur linksmus žmones, bet vėl toliau dirbi tą darbą ir ką darysi“, – mintimis dalijosi A. Garšva.

Skaudu jam, pripažino, girdėti ir visuomenės atsiliepimus apie biurokratus – esą jie utėlės, kurių nereikia.

„Bet be tų biurokratų, valstybės tarnautojų vėl kažkaip neišeina. Jei nebūtų nei tų gydytojų, nei mūsų nedidelės tarnybos ar kitų pareigūnų – policijos, teisėjų – kas gi darytųsi? Kas paskaičiuotų jiems uždirbtus pinigus? Kas pensijas mokėtų, jei valstybės tarnautojų nebūtų? Šneka, kad nereikalingi, o be jų neišeina. Kodėl kitose šalyse yra ir garantijos valstybės tarnautojams, ir visa kita? Dabar visi tave kolioja kasdien po kelis kartus, o tik jei policininką įžeidi, atsakomybė gresia“, – suprasti negalėjo pašnekovas.

Džiaugiasi darbuotoją jau radę

Tuo metu UAB „Švarus namas“ direktoriaus pavaduotojas Algirdas DELFI sakė, kad vieną žolės pjovėją po to, kai skelbimas buvo patalpintas, jie jau įdarbino, tačiau tai – dar ne pabaiga.

„Tai – ne tik žolės pjovimas, todėl ir atlyginimas pasiūlytas toks. Darbo yra visus metus – ir lapus supūsti, ir krūmus karpyti, ir sniegą valyti su benzinine šluota. Žmogus turi būti galvojantis, mąstantis“, – pasakojo jis.

Pasak pašnekovo, jei ko iš išvardytų darbų asmuo negeba atlikti, jis apmokomas. Tiesa, svarbu – tinkama motyvacija.

„Žmogus vairuoja automobilį, pats dirba su technika – atvažiuoja į objektą ir dirba. Tam reikia asmens, kuris būtų negeriantis, mąstantis, mokėtų bendrauti ir panašiai. Nėra taip, kad atvaro žmonių būrį, jie dirba, kažkas juos prižiūri<...> Darbas nėra labai lengvas, kas yra pjovęs, pavyzdžiui, krūmus, žino“, – sakė Algirdas.

Mato tik vieną problemos sprendimo būdą

Paprašytas šiuos darbo skelbimus įvertinti, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis DELFI sakė, kad tai – puikus pavyzdys, kad jokių rinkos ekonomikos dėsnių valstybiniame sektoriuje nėra.

„Sveikatos apsaugos sektoriuje ši problema turbūt yra geriausiai matoma. Tačiau bet kur, kur pažiūrėtume – ar švietimo, ar bet kurios kitos valstybinės, viešąsias paslaugas teikiančios įmonės – atlyginimai nuo to, ką turėtų gauti tokias kompetencijas turintys asmenys, skiriasi ne procentais, o kartais. Taip dar kartą iliustruojama tai, kad valstybė visiškai neturi pinigų. Galima sakyti, yra nemoki ir neįgali mokėti adekvačius atlyginimus tokio dydžio viešajam sektoriui“, – aiškino jis.

Ekonomisto teigimu, tai – ir viena pagrindinių priežasčių, kodėl vis dar turime tokius emigracijos mastus.

„Tų sričių specialistai, kurie turi ribotas galimybes įsidarbinti privačiame sektoriuje, yra, iš esmės, įkalinti. Jie turi tik du pasirinkimus – dirbti už visiškai neadekvatų atlyginimą Lietuvoje arba vykti į kitas ES valstybes. Nemaža dalis, panašu, renkasi dirbti už tokį atlyginimą, kokio yra verti“, – tikino N. Mačiulis.

Pasak pašnekovo, jei ir toliau atidėliosime šios problemos sprendimą, mums labai netrukus ims trūkti ir kvalifikuotų mokytojų, ir dėstytojų, ir gydytojų, ir slaugytojų, ir kitų sričių profesionalų.

„Vienintelis to sprendimas – vėl ir vėl peržiūrėti viešojo sektoriaus dydį ir suprasti, kad Lietuva negali, neturi pinigų išlaikyti čia 400 tūkst. darbuotojų. Jų skaičius turi mažėti ne dešimtadaliu, turbūt – bent ketvirtadaliu, kad užtektų lėšų mokėti kažkiek adekvatesnius atlyginimus“, – įžvalgomis dalijosi jis.