Artėjant rinkimų į Seimą dienai, kiekvienas, norintis ten patekti, ropščiasi ant kuo aukštesnės statinės ir žada daugiau, gražiau, geriau, negu einantieji paskui. Ar daug tų, kuriems skirti tie pažadai, tiki, kad padidės atlyginimai, žmonės taps linksmesni, pradės gimti daugiau vaikų, o jų tėvai nuo mokyklos pradės juos įsivaizduoti ne užsienyje, o Lietuvoje? Vieni atsakys netikintys, antri, kad jiems nerūpi, nes gyvena jau kitur, treti numos ranka negalintys nieko pakeisti, todėl atsakymo neturi.
Atsakymą ir savo nuomonę dažniausiai turi tie, kurie gyvena iš savo rankų, toliau nuo politikos. Vilkaviškio rajono Dailučių kaimo ūkininkas, visuomenininkas Juozas Balanevičius juokais ir ne juokais sako, kad, norint pradėti ką nors keisti, Lietuvai reikalingas perversmas. Tauta turi vieną kartą apsispręsti, ar jai dar patinka skursti ir nykti. Anot vilkaviškiečio, perversmą galėtų išprovokuoti pašalpų darbingiems, bet nedirbantiems žmonėms panaikinimas. Valdžia bijanti, kad pašalpininkai sukils, prie jų prisidės pensininkai, kiti varguoliai, sunkiai dirbantys ir nieko neuždirbantys.
Vilkaviškietis ir džiaugiasi, ir liūdi, kad iš jo keturių vaikų gimtinėje liko tik vienas. Svetur išvijo skurdūs atlyginimai ir mintis, kaip reikės gyventi sulaukus pensijos.
- Kaip manote, ar įmanoma mūsų atlyginimus priartinti prie užsienio atlyginimų? - klausėme Juozo BALANEVIČIAUS.
- Tikėjome, bet ta svajonė tolsta. Stojant į Europos Sąjungą mums žadėjo, kad po dešimties metų gyvensime taip, kaip Europos Sąjungoje. Kokioje Europoje mes dabar gyvename? Kitų Europos valstybių ūkininkai gauna už pieną dvigubai, trigubai, o mes - 8-11 centų. Supirkėjai rėkia, kad neturi už ką mokėti daugiau, nors jų pačių atlyginimai - šimtai tūkstančių. Sako, valstybė nieko negali padaryti, nes tai privatus verslas. Gali, bet bijo. Kam tas Seimas? Ko jie ten sėdi, jei nieko negali pakeisti? Pagaliau 141 galvos Seime tikrai nereikia. Turi Tauta pagaliau pasakyti, kad užtenka jų perpus mažiau, gal net dar mažiau. Kur tai matyta, tokie atlyginimų skirtumai. Pardavėja gauna į rankas 300-400 eurų, o Seimo nariai - dešimt ir daugiau kartų daugiau. Jie dirba mums, mes jiems duodame darbą, tad ir atlyginimą mes turėtume nustatyti. Kiek duočiau? Du minimumus, ir nė cento daugiau, be jokių automobilių nuomų. Kas nuomoja automobilį žmogeliui, kuriam darbo birža suranda darbą už minimumą už 50 kilometrų nuo namų? Dauguma dėl to darbo atsisako, nes neturi kuo, už ką važinėti. Jokia nauda, jei pusę atlyginimo pravažinėji. Sakot, niekas neitų į Seimą už du minimumus? Ir nereikia. Eitų tie, kurie nori dirbti. Iš idėjos. Dėl Lietuvos, ne dėl savo kišenės. Valdžios vyrams atlyginimas dar ne svarbiausia. Kiek dar durų tos pareigos atrakina, kiek pelningų pažinčių suveda. Užtat STT nebespėja suktis. Baisu, kad į Seimą einama ne valstybės reikalų spręsti, o savo gerovės žiūrėti. Kai šitaip murkdomės, nesistebiu, kad vis daugiau atsiranda klausiančių, ką mums davė ta Europos Sąjunga. Jau ką davė, tai davė - iškėlė kainas. Kas paprastų žmonių atsiklausė, nori jie euro, ar ne. Kiek teko kalbėtis mūsų krašte, visi buvo prieš.
- Kas dabar Lietuvoje aktualiausia?
- Aktualiausia - sutvarkyti atlyginimus, pensijas, kad žmonės galėtų pragyventi. Užsienietis, išėjęs į pensiją, gali nuvažiuoti kur nori. Gali atvažiuoti į Lietuvą pasižiūrėti, pakeliauti po pasaulį. Kur mes galime nuvažiuoti, gaudami 200 eurų pensiją? Jeigu nuvažiuosi į Palangą savaitei, tai tris savaites turi dantis ant vinies pakabinti. Negali būti tokių skirtumų tarp atlyginimų. Skirtumas gali būti 2-3 kartai, bet ne dešimtys kartų. Ir tuos turimus pinigus reikia valstybės, žmonių labui tvarkyti. Kas prieina prie lovio, tas griebia. Geras grobis - Europos pinigai. Pasinaudojęs projektu ūkio modernizavimui, prieš kelerius metus pirkau ukrainietišką mėšlo kratytuvą. Kainavo 29 500 litų. Naują. Techninius išbandymus praėjo, viskas gerai, viskas atitinka. Ir prasidėjo. Vieną kartą velenas, antrą kartą velenas, trečią... Vieną davė, paskui pasakė, nemoki dirbti. Sutapo, kad atvažiavo ukrainiečių į svečius, pasiguodžiau. Pirmasis jų klausimas buvo, kiek už tą kratytuvą mokėjau. Kai pasakiau, kad beveik 30 tūkstančių litų, už galvos susiėmė. Pas juos toks pat kainavo 7 tūkstančius litų. Kas pasiėmė tuos kitus Europos Sąjungos pinigus ir ką remia Europos Sąjunga? Ūkininką ar kažką kitą? Įprasta, kad perkant ūkiui didesnį agregatą, iš karto pasiteirauja, ar už savus perki, ar už Europos Sąjungos. Jeigu už savus, pasiūlo nuolaidą, jei ne, ima, kiek gali. Kas darosi, ar yra kokia priežiūra valstybėje? Į akis pasižiūrėjęs nepasakysi, kuris sąžiningas, kuris ne. O liežuviai visų medum tepti. Nė apie vieną valdininką aš nebegalvoju gerai. Turiu tokią teisę, nes pats nevagiu ir su vagimis, chuliganais kovoju.
Baisu, kad Lietuvoje tokia didelė socialinė atskirtis. Kuo skiriasi vaikai, kurių tėvai tingi, geria ir nedirba, ir vaikai, kurių tėvai stengiasi iš paskutiniųjų? Ar jų vaikai ne tai pačiai valstybei auginami? Palyginti su tuo, kas iš Lietuvėlės liko, jos valdymo aparatas tikrai per didelis. Išvažiavo tikrai daugiau negu milijonas.
- Jūsų trys vaikai išvažiavo, daugelyje šeimų panašiai. Kas pas mus dirbs?
- Niekam dėl išvažiavusių širdies neskauda, tik jų tėvams. Ir niekas negalvoja, kaip juos atgal sugrąžinti. Valdžia sako, iš kitur priveš, imigrantai kalbą mokysis, dirbs, integruosis, taps lietuviais. Jie daug ką gali sakyti, daug kuo gali apsimesti, kol gauna teisę atvažiuoti. Kitaip sakant, kol būna atvežti ir įkurdinti. Jokiu detektoriumi jų minčių neperšviesi. Sako, kad nori, kad patiks. Ir ačiū Dievui, kad nepatinka, nelieka. Ar tapo prancūzu tas, kuris sunkvežimiu minią traiškė, kunigui per mišias bažnyčioje gerklę perrėžė? Abu buvo žinomi policijai. Pamišę, įsiutę, bet netramdomi. Pas mus su nusikalstamumu ar kitaip vyksta? Nužudo žmogų, tada išgirstu, kad policijai žudikas buvo žinomas. Taip ir gyvename savo Lietuvėlėje, vieni išvažiavo, o kitus mes patys maitiname, užuot vertę dirbti. Kalėjime jie gauna visą išlaikymą. Turi pinigų, parduotuves panosėje. Pas mus mokiniui blogiau negu kaliniui. Kalinys, sėdėdamas kalėjime, gauna maistą už dyką, o mokinys, eidamas į mokyklą, maistą turi nusipirkti.
- Bendruomenės, visuomenės, norėdamos gauti pinigų susitvarkyti, ką nors surengti, turi rašyti projektus. Nusirašinėja vieni nuo kitų, rikiuoja aplankus lentynose. Kam to reikia?
- Lietuvoje visi tapo projektuotojais. Tapome vadybininkų ir projektuotojų Lietuva. Ir svarbiausia, kad su tais projektais labai lengva sužaisti - atiduoda ne bet kam, o tiems, kam reikia. Sūnus pernai parašė projektą kaip jaunasis ūkininkas, atmetė. Neva dėl lėšų trūkumo...
- Kaime žmonių labai sumažėję, ar tarp jų dar liko darbingo amžiaus?
- Jeigu liko, jie dirbti nenori. Nėra ką samdyti, dirbame, kiek įstengiame, patys. Sako, jiems neapsimoka dirbti. O geria. Iš ko geria? Iš pašalpų. Tai ir yra blogiausia, o juos girdo ne kas kitas, o pati valstybė. Visai nereikia duoti pašalpų, jei dirbti nenori. Nė vienam. Geriau tuos pinigus skirti mokinių maitinimui. Ne tik tų, kurių tėvai pašalpas pralieja, o visiems, nežiūrint, ar jie ponų, ar elgetų vaikai. Vaikai neturi socialinės atskirties. Sakote, pašalpininkai iš niekur neatsiranda. Atsiranda. Jų jau dinastijos susikūrė. Ateina jaunimas be siekių. Ko man dirbti, jeigu mano mama nedirbo ir mane užaugino, mąsto. Ne pašalpą jiems reikėtų duoti, o puodą košės. Savigarba neleis eiti košės, tada ims galvoti.
- Ne visiems blogai Lietuvoje gyventi. Kai kurie nesiskundžia, renčia pilaites gražiausiuose kampeliuose, augina solidžias sąskaitas bankuose?
- Vilniui - Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, departamentams gera. Kiek jų yra ir kam iš jų yra naudos? Atvažiuoja valdininkai į ūkininkų susirinkimus, konferencijas ir daugiau jie nieko nepasako, kaip tik sankcijos, baudos. Ar tiek tų valdininkų reikia? Išvažiuos, jei bus atleisti? Tegul, našta sumažės. Ar taip, ar taip ateis Lietuvai galas, jei valdžia tokiais metodais dirbs. Dabar ketverius metus vadovauja vieni, kitus ketverius - kiti, po jų vėl tie patys sugrįžta. Vėl viskas nuo pradžių, vėl kalti ne jie, o buvusieji. Abejoju, ar kas po šių rinkimų pasikeis. Aš visą laiką buvau optimistas, bet dabar jau nebe. Jeigu ritamės žemyn ir šnekame, kad gerai, iš kur tas optimizmas. Visą laiką sakau, reikia mažinti atlyginimus valdininkams, kad jiems praeitų noras šiltoj kėdėj sėdėti.
Lietuva turi pinigų, bet kiek ir iššvaisto. Netikiu, kad tiek daug pinigų reikia mėtyti kariuomenei. Visos statutinės struktūros švaisto pinigus ten, kur jų visai nereikia. Pabandykite uždaryti kalėjimuose parduotuves ir pamatysite, kaip nusikalstamumas sumažės. Kaliniai maistą gauna, stogą turi, patalynę gauna, už elektrą mokėti nereikia, - kam jiems tos parduotuvės? Nebus parduotuvės, nereikės pinigų, nebus ir „Alio, mama, tavo sūnus į avariją papuolė“.
- Kaip pensininkui pragyventi už 200 eurų? Kaimiečiai anksčiau dar karves augindami prie pensijos prisidurdavo, dabar karvę turėti - vien tik nuostoliai.
- Kad dar visi tuos 200 eurų gautų... Žmonės kantrūs, nieko neperka, neturi jokių poreikių, gyvena be ateities šviesulio. Ar to jie tikėjosi, kai dirbo, mokėjo mokesčius, nešė valstybei turtą? Kur tie jų pinigai nuėjo? Pasigrobė tie, kurie nebuvo nė šapo įnešę, dabar jie - milijonieriai. Kalbant apie karvių auginimą, nekaltinkite kaimiečių. Ne jie patys karvių atsisakė, juos valstybė privertė atsisakyti. Kiaulių beveik nebeturime, baigia ir likusias uždrausti. Koks čia maras, kas tą burbulą pučia? Sovietmečiu, kai reikėjo gintis, kad visos mėsos į Rusiją neišvežtų, vietinė valdžia skelbdavo karantiną, dabar - maras. Maras čia niekuo dėtas, kažkam reikia, kad smulkieji kiaulių nebeaugintų, kad valgytume iš kitur atvežtą mėsą.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"
Rašyti komentarą