Nemokama jūra nuvilioja sodybų klientus

Anot jų, sumažėjo ir įvairių pobūvių, ir mėgstančių pirtyse pasikaitinti kompanijų, iš kurių kaimo turizmu užsiimantys verslininkai nemažai uždirbdavo. Sunku paimti paskolą verslui plėtoti, slegia padidėjusių mokesčių našta, vargina biurokratiniai reikalavimai, stabdantys gražias idėjas, - vardija sodybų savininkai kliūtis, kurios kėpso tarsi gremėzdiški akmenys šio verslo kelyje.

"Kartais tikrai norisi užkalti trobos langines ir važiuoti į Dubliną gatvių šluoti", - kartėlio neslepia Antanas Bučys, etnografinės sodybos Klaipėdos rajone šeimininkas.

Kaime per brangu

Nedidelės ir jaukios "Senos trobos" sodybos Žvelsėnuose, žavinčios išlaikyta praėjusio amžiaus pradžios lietuviško kaimo autentika, savininkas Antanas Bučys situaciją šiame versle laiko tragiška.

"Anksčiau vestuvės, pobūviai būdavo po 50-60 žmonių, dabar vos 15 žmonių susirenka. Atvažiuoja žmonės šašlyko prie Minijos pasikepti, dar baidare paplaukia, štai ir visas poilsis. O iš ko žmonėms ilsėtis? Paskolose paskendę, be darbo sėdi arba airijose, anglijose prakaitą lieja, paskolas atidirbinėja. Gyventi nebėra iš ko, ką jau kalbėti apie poilsį. O mus naujais mokesčiais smaugia, eurosąjunginių reikalavimų naštas tik didina. Jau 20 metų nepriklausomybės, o valdžia žmonėms vis neduoda gyventi", - piktinosi A. Bučys.

"Kai taip karšta, pirtys žmones mažiau domina, visi lekia prie jūros. Gyvename iš baliukų, kurių dar sulaukiame. Žmonės dabar labai taupo, štai, užsisako 4 asmenų šeima viešbutyje kambariuką, o atvažiuoja aštuoni žmonės", - sakė Jonas Čepas, Agluonėnuose jau daugiau kaip dešimtmetį veikiančios sodybos "Karčemos kompleksas" šeimininkas.

Karštomis dienomis žmonės pamėgo ilsėtis prie Agluonėnų tvenkinio, kurio pakrantės pavyzdingai tvarkomos, yra įrengtos poilsio vietos su lauko baldais, šašlykinėmis, vietomis palapinėms. Čia yra ir ką veikti: pristatyta daug įdomių sūpynių, tinklinio, badmintono, krepšinio aikštelių. Poilsis visą dieną vienam žmogui tekainuoja 5 litus. Kad poilsiautojai turėtų ir kur akis paganyti, J. Čepas dar pernai surentė medinę pilaitę, iš kurios galima pasižvalgyti po gražias apylinkes.

Nepasiduoda

Tačiau yra sodybų, kurios lankytojų stoka ir šiuo sunkmečiu nesiskundžia. Štai Drevernos "Strykio" sodybą yra pamėgę jėgos aitvarų mėgėjai, kurie čia nuolat leidžia laiką iki pat rugsėjo vidurio. Šalia Vilhelmo kanalo įsikūrusi graži sodyba sulaukia ir įvairių konferencijų, sąskrydžių rengėjų dėmesio.

"Skųstis negalime, gyvename normaliai apkrauti", - sakė "Strykio" šeimininkas Silverijus Grikšas.

Jo nuomone, kaimo turizmo versle gali išgyventi tik daug poilsiautojų priimti galimybes turintys verslininkai: "Jei gali priimti tik dvi tris šeimas, niekada verslas neatsipirks, nes kiek įdėsi, niekada neatsiimsi. Verslą reikia nuolat plėsti, investuoti, puoselėti sugebėjimus ruošti maistą, organizuoti renginius, ypač - savaitgaliais."

Sunkmečiu dreverniškiai paslaugų kainų nemažino, nes, anot šeimininkų, į paslaugų kokybę daug investuojama.

Pasak S. Grikšo, kaimo turizmui plėtoti reikia didesnio ir vietos bendruomenės, ir valdžios palaikymo. "Štai neseniai turėjome 3000 dalyvių sąskrydį, tai vietinių buvome apskųsti dėl triukšmo. Tačiau geriau būtų eiti ne skundų, o bendradarbiavimo keliu. Juk vietos gyventojai irgi, apsitvarkę savo sodybas, galėtų jungtis prie bendro paslaugų teikimo: apgyvendinti svečius, parduoti pieno, žuvies ir pan. Dar pas mus vyrauja, švelniai tariant, keistas supratimas apie verslą. Tas pats ir kalbant apie įvairiausius tikrintojus, nuo kurių vizitų durys neužsidaro. Jeigu jau nepadeda, bent jau netrukdytų dirbti", - prašo "Strykio" šeimininkas.

Vilnietis Rimantas Micka, Judrėnuose nusipirkęs 20 ha žemės sklypą, pavertė jį laukinio poilsio kampeliu. Neseniai jis sulaukė grupės turistų iš Izraelio, kurie, anot šeimininko, neatsidžiaugia lietuviško kaimo ramybe ir gamtos teikiamais malonumais: žvejyba, grybais ir uogomis. Sodyboje yra įrengtas 4 ha žuvingas tvenkinys, veikia pirtis, apie kurios teikiamą naudą poilsiautojams praktinius seminarus veda pats sodybos šeimininkas. Joje stovi ir originalus ekologiškas namukas iš šiaudų, kuriame mėgstama nakvoti. Šią turistinę stovyklą yra pamėgę poilsiautojai, keliaujantys su nameliais ant ratų, nes čia teikiamos kempingo paslaugos, taip pat čia aktyviai stovyklaujama palapinėse, rengiamos įvairios šventės.

"Džiaugiamės tuo, ką turime, nesame orientuoti į didelius turistų srautus, nes mūsų sodybą supa nepaliesta natūrali gamta, kai kur yra tikros raistų "džiunglės", kuriose peri paukščių kolonijos, užtvankas stato bebrai, ir visa tai gali stebėti mūsų lankytojai. Išties turime daug sumanymų, tačiau tą kūrybinę energiją labai stabdo mūsų biurokratijos prigalvotų nesąmoningų draudimų sistema: to negalima, ano negalima. Štai planavome pastatyti keletą namukų be pamatų poilsiautojams, kokius įprasta matyti Norvegijos kempinguose prie vandens. Bet susidūrėme su didžiausiu pasipriešinimu. Sunku suvokti, kodėl verslininkui trukdoma sutvarkyti gražų gamtos kampelį ir parodyti jį kitiems. Bet jei kažkas unikalaus gamtoje yra apleista ir netvarkoma, paversta brūzgynais, tai, mūsų valdininkų požiūriu, yra gerai. Negalima net ta teikiama Europos Sąjungos parama pasinaudoti, nes yra numatyti terminai, tad nežinai ar suspėsi visus slenksčius numinti, visus reikalavimus įvykdyti", - sakė R. Micka.

Komentaras

Regina SIRUSIENĖ-LAMAUSKIENĖ, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė

Dėl padidintų mokesčių kaimo turizmo verslas, kaip ir kitos verslo šakos, išties yra įvarytas į kampą. Mažėja ir lankytojų srautas - metų pradžioje fiksavome 23 proc. sumažėjimą. Prognozuojame, kad 2010 metais bendras klientų srautas į kaimo turizmo sodybas mažės iki 30 proc.

Tačiau kaimo turizmo sodybų savininkai rankų nenuleidžia. Šiemet registravosi 29 naujos sodybos, o iš viso šalyje yra įregistruotų 500.

Nemažai sodybų šeimininkų yra paėmę europinių paramos fondų lėšų, tai turi finansinių įsipareigojimų ir negali apleisti verslo. Galimybės gauti neatlygintiną paramą net iki 65 proc. investicijų vertės yra gana prieinamos, tačiau pagrindinė kliūtis - savos apyvartinės lėšos, kurių daugelis neturi. Verslininkai neįsiūlo bankams savo sodybų užstatu, kad gautų paskolą, nes bankams nesėkmės atveju jų nekilnojamojo turto nereikia. Manau, šį rudenį pavyks suderinti finansinį mechanizmą, kad paramos lėšos iš valstybės biudžeto ir ES per bankus su 3-4 proc. palūkanomis pasiektų kaimo turizmo verslininkus. Tuomet atsidarytų niša lengviau gauti paramą ir daug problemų išsispręstų.

Šiuo metu sunkiau gyvena nedidelės kaimo turizmo sodybos. Kai kuriose ES šalyse tokioms sodyboms, kurios priima po 1-2 šeimas poilsiui, susipažinimui su kaimo gyvenimo būdu, amatais, yra teikiamos valstybės dotacijos, kad būtų išlaikyta kaimo autentika. Mūsų valstybė dar iki to nepriaugo. Tačiau kaimo turizmo versle labai svarbus pačių šeimininkų psichologinis nusiteikimas. Čia - kaip mėsą ar pieną pardavinėti: irgi reikia mokėti, todėl iš vieno tą pačią paslaugą perka, iš kito - ne.