Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas: Dar per gerai gyvename
J.Talmanto įsitikinimu, pavieniui nepasipriešinsime ES nuostatai paversti Lietuvą ne gamintoja, o tik vartotoja. Jei kiekvienas žiūrės tik savo daržo, niekada neišsikovosime ir tokių išmokų už pasėlius bei žemės ūkio naudmenas, kokios mokamos ES senbuvių ūkininkams.
- Su kokiomis neatidėliotinomis problemomis šiandien susiduria Lietuvos ūkininkai? - „Vakaro žinios“ pasiteiravo Jono TALMANTO.
- Tai ir trąšų laikymo, ir tręšimo planų sudarymas, ir 2014-2020 m. kaimo plėtros programos peržiūrėjimas. Kitos problemos susijusios su Rusijos embargu: verslinė ir pieninė gyvulininkystė. Reikalų ten yra daug, kainos ir toliau mažėja. Tuos sektorius išlaikyti reikia, būtina skirti dėmesį deryboms su perdirbėjais, kurie ir diktuoja sąlygas.
- Lenkijos ūkininkai jau seniai gauna gerokai didesnes išmokas už deklaruojamus pasėlius nei mūsiškiai. Kodėl tokia nelygybė?
- Iš pradžių visi stojantys į ES, matyt, su rožiniais akiniais būna. Pasiūlė - ir jau atrodo, kad čia Amerika. Gal neįsigilino, gal laiko mažai buvo, o gal per silpni derybininkai. Niekas neturėjo derybinės praktikos su ES, o kai reikėjo derėtis - nebuvo kas pataria. Manau, kad Lietuva niekada negaus tokių išmokų, kokios mokamos ES senbuvėms. Būtų žymiai geriau, kad tos išmokos visoje ES būtų išvis panaikintos, tada galėtume pažiūrėti, kas yra kietesni. O dabar mums labai sudėtinga konkuruoti su kitomis ES šalimis kaip lygiems su lygiais. Konkurencija iškreipta, išmokų skirtumas didžiulis, o energetiniai resursai, žemės nuoma ir žemės pirkimo kaina jau baigia susilyginti su ES senbuvių įkainiais.
- Ar mes pajėgūs pasipriešinti ES parankiai nuostatai Lietuvą iš gamintojos paversti tik vartotoja?
- Manau, jei mūsų šalies valdžios atstovams užteks politinės valios, jei jie žiūrės į žemės ūkį rimtai, turėtume atsilaikyti. Lietuviai ūkininkai yra darbštūs - jei reikia, jie dirba ir po 18, ir po 20 valandų per parą, bet savo padaro. Ūkininkas yra priklausomas ne tik nuo gamtos, bet ir nuo valdžios sprendimų. Deja, mums, lietuviams, labai trūksta vienybės. Ko gero, mūsų karta dar toli nuo to, kad visus iškylančius klausimus spręstų ranka rankon, - tam reikia pakeisti įsišaknijusį sovietinį mentalitetą. Arba mes dar per gerai gyvename. Kai badas pradės ranką tiesti, tada gal visi pradės mąstyti. O kol pilvas pilnas, tol lietuvis nemąsto. Bet, nelikus ko įdėti į skrandį, problemas spręsti gali būti per vėlu.
- Kokias pasekmes sukelia ES leidimas kiekvienai savo narei savarankiškai apsispręsti dėl genetiškai modifikuotų organizmų auginimo?
- Mes neauginame genetiškai modifikuotų augalų, bet importuoti tokius produktus ir jų sudėtines dalis leidžiame. Ir dabar vartojame modifikuotus kukurūzus, perkame juos iš parduotuvių indeliais ir dedame į mišrainę. Importuojame ir gyvulių pašarams naudojamas sojas, kurios taip pat yra genetiškai modifikuotos. O uždrausti importo mes negalime, nes prekyba tarp ES šalių yra skatinama. Kas išeina? Užauginti genetiškai modifikuotą augalą kainuoja perpus pigiau, jo derlingumas net 2-3 tonomis didesnis. Ir mes, neaugindami tokių augalų, bet juos importuodami, vis tiek juos valgome. Savo ekonomiką žlugdome, o kitoms šalims padedame kurti bendrąjį vidaus produktą, darbo vietas ir t.t. Jei neauginame genetiškai modifikuotų augalų, turi būti uždraustas ir jų importas.
Rašyti komentarą