Lietuvos galiūnams iškilo grėsmė

Lietuvos sunkiesiems arkliams kilo grėsmė išnykti. Stambūs, ištvermingi galiūnai, galintys patraukti 12 tonų, ūkiuose tapo nereikalingi, suprastėjo jų veislinės savybės, šiemet neliko valstybės paramos jų auginimui, rašo "Šiaulių kraštas".

Skilvionių žemės ūkio bendrovėje Lietuvos sunkieji auginami beveik pusšimtį metų, o direktorius Juozas Pociūnas įsitikinęs, kad juos būtina išlaikyti kaip nacionalinį paveldą, liudijantį mūsų stiprybę.

Šie gyvuliai tvirtai sudėti. Įspūdingai atrodo beveik automobilio vairo dydžio kanopos. Daugelis eržilų sveria apie 800-900 kilogramų, kartais - toną. Aukštis - apie 1,65 metro.

"Kita lietuviška - žemaitukų veislė -labai kantri, bet neturi tokios jėgos", - sako J. Pociūnas.

Prieš keletą metų Lietuvos sunkiųjų veislės arkliams kilo grėsmė išnykti. Suprastėjo jų veislinės savybės, žemei įdirbti ūkininkai įsigijo našios technikos. Nuo šių metų neliko ir valstybės paramos Lietuvos sunkiųjų auginimui.

"Mes saugojame Lietuvos genofondą, - sako Skilvionių žemės ūkio bendrovės vadovas J. Pociūnas. - Nors finansiškai laikyti jų neapsimoka. Iki 2010 metų valstybė skyrė subsidijas, už bandą gaudavome 36 tūkstančius litų, tai yra - apie 600 litų už vieną arklį. Šiemet valstybė teskyrė 45 tūkstančius litų visai Lietuvai. Tad lieka Europos finansinė parama, kuri turėtų pasiekti 700 litų, bet tik geriems, visiškai veislės reikalavimus atitinkantiems atstovams."

Lietuvos sunkiųjų veislės arklys vidutiniškai kainuoja apie 4-5 tūkstančius litų. Tačiau gero eržilo kaina gali šoktelti ir iki 30 tūkstančių ar daugiau litų. Būtent tiek vienas žirgynas bendrovei sumokėjo už Jupiterį.

"Eržilai - didelė problema Lietuvoje, jų mažai. Norint išlaikyti grynakrauję veislę, reikia, kad nebūtų iš kitur įvežtų. Tačiau be svetimo kraujo praktiškai nėra su kuo kergti", - sako J. Pociūnas, pats siekiantis, kad bandoje arkliai atitiktų standartus: sarti, su balta juosta arba - žvaigžde kaktoje. Tai - bandos ženklas.

Šiaulių apskrityje ši bendrovė yra vienintelė auginanti tokį gausų sunkiųjų arklių būrį. Iš viso šiuo metu laikomi 97 arkliai, iš jų - 19 dvimečių, 14 - pernykščių eržiliukų, du licencijuoti eržilai, keliaujantys į parodas, apžiūras.

Nemažas bandas Lietuvoje dar turi ūkininkai Marijampolės ir Kėdainių rajonuose.

Apie 1963 metus, kai Lietuvos sunkiųjų veislė buvo ką tik oficialiai patvirtinta, valdžios liepta arklius vežti į mėsos kombinatus. J. Pociūnas sako: vyko arklių genocidas.

Skilvioniuose žmonės išsaugojo keletą kumelių. Taip veislė išsaugota iki šių dienų. Ieškota tinkamų eržilų.

J. Pociūnas gailisi, kad privatizuojant žirgynus atleisti specialistai - selekcininkai. Nežinia, kur išliko jų rinkta medžiaga apie veisimą, gyvūnų geneologiją.

Dabar arkliai turi pasus, kuriuose surašyti tik tėvai, gimimo vieta, požymiai. Kiekvieno arklio vardas turi seką. Jei gimsta kumelaitė, jos vardas turi prasidėti kumelės vardo pirmąja raide, jei kumeliukas - renkamas pagal eržilo vardo pirmąją raidę.

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė pradėta kurti XIX amžiaus pabaigoje, vietines kumeles kryžminant su įvežamais brabansonų, peršeronų, ardėnų ir kitų sunkiųjų veislių eržilais.

Lietuvos sunkieji arkliai gali būti naudojami šeimos ūkyje kaip universalūs arkliai, miško darbams, pienui, mėsai, muziejuose, nacionaliniuose parkuose.

Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės instituto mokslininkai Ina Skurdenienė, Vytautas Ribikauskas, Bronius Bakutis 2007 metais išleistoje knygoje „Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje“ konstatavo, kad “Lietuvos sunkiųjų arklių populiacija grėsmingai mažėja, prastėja veislinės ir darbinės jų savybės. Ši veislė atsidūrė tarp pavojaus ir pažeidžiamumo kategorijų.“