Kokie laikai! Lietuvį reikia mokyti dirbti

Kas yra darbas? Lietuvoje tai sunkus klausimas net ir svarbiausiam darbdaviui - valstybei. Esame šventai įsitikinę, kad dirbti - tai kaip nors prastumti dieną. Nors darbas vertybe tampa tik tuo atveju, jei jis sukuria konkretų rezultatą. Pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės pramonės ministras, Turtėjimo akademijos įkūrėjas profesorius Rimvydas JASINAVIČIUS teigia, kad visos idėjos Lietuvai, kurios dabar pilasi kaip iš gausybės rago, bus bevertės, jei neišmokysime žmonių produktyviai dirbti.

- Kalbėsimės apie tai, ko labiausiai reikia valstybės šimtmetį pasitinkančiai Lietuvai. Pats pasiūlėte šią temą sunerimęs, kad visuotinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“ sulaukia ne tų idėjų, kurios, jūsų manymu, galėtų pakreipti valstybę klestėjimo link. Tad ko iš tikrųjų šiandien reikia Lietuvai?

- Tarp siūlomų idėjų nematau tokios, kuri būtų pakankamai efektyvi. Jei norime eiti pirmyn, turime imtis ne kosmetinių, o esminių pokyčių.

Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad daug apklaustųjų, apie 40 proc., galvoja, jog jų gyvenimas Lietuvoje blogėja. Manančių priešingai visada yra mažuma - 10-15, geriausiu atveju - 20 procentų. Visokie perstumdymai, mokesčių perkėlimai nuo vienų pečių ant kitų čia nieko pakeisti negali, nes kai antklodė maža, trauk į kurią nori pusę, jos vis viena visiems neužteks. Lietuvos žmonių darbo ekonominis efektyvumas yra žemas. Tai atspindi jų generuojamos pajamos. Pagal jų dydžius, tenkančius vienam gyventojui, stipriai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio.

- Jūsų minima proporcija - vos penktadalis manančiųjų, kad gyvenimas gerėja, - nekinta metai metais. Kodėl taip yra?

- Tai akivaizdu - mūsų veiklos ekonominis rezultatyvumas yra per menkas, jis nedidėja. Viena šios problemos pusė yra ta, kad darbdaviai nesukuria efektyvių, arba pajamingų, darbo vietų. Ir apskritai efektyvias darbo vietas kuriančių darbdavių yra labai mažai. O didžioji dauguma dirbančiųjų nori gauti garantuotas pajamas, vykdyti tai, ką pasakys kiti, tik svarbu, kad mokėtų laiku ir kuo daugiau.

Su tokiu nusiteikimu toli nenueisime. Todėl, esu įsitikinęs, svarbiausias uždavinys dabar yra pakelti visų žmonių darbinės veiklos ekonominį rezultatyvumą.

Tai būtų idėja Lietuvai, kurią įgyvendinus gyvenimo kokybės pokyčių nereikėtų ilgai laukti. Jeigu kiekvienas savo veikloje sukurtų daugiau ekonominio rezultato ir nuo jo tiesiogiai priklausytų darbo užmokestis, gyvenimo sąlygos Lietuvoje imtų sparčiai gerėti. Tam turi pasikeisti žmogaus darbinės veiklos misija.

- Kaip tas įgyvendinama?

- Dabar daugelio iš mūsų gyvenimo misija yra tiesiog geriau gyventi - daugiau išleisti, gausiau vartoti ir t.t. Valstybei nuo to negali būti geriau. Turime siekti savo darbine veikla sukurti kuo daugiau ekonominio rezultato ar tų išteklių, kurie reikalingi visuomenei, ir iš šito sukurto derliaus užsitikrinti atitinkamą uždarbį.

- Jums neatrodo, kad dabar yra ne viena darbovietė, kurioje uždarbis mokamas už išsėdėtas valandas?

- Mūsų visuomenėje veiklos vertinimas pagal rezultatą taikomas tik vienoje srityje - verslo įmonėse. Jų buhalterijoje viskas aišku: kiek sukurta pajamų, kiek padaryta išlaidų ir koks likutinis finansinis rezultatas. Jeigu to nėra, įmonės labai greitai bankrutuoja ir išnyksta.

Biudžetinės sritys tokio vertinimo neturi. Uždavinys sukurti ekonominį rezultatą čia nekeliamas. Kam tada dirbančiajam stengtis? Jis natūraliai renkasi lengvesnę veiklą.

- Kaip suformuluoti uždavinį, tikėtiną rezultatą tipiškai biurokratinei darbo vietai? Ar tai įmanoma?

- Ne tik įmanoma, bet ir būtina. Konkretaus rezultato siekimas privalomas ir viešajame sektoriuje: savivaldybių, Seimo, Vyriausybės veikloje. Tai paprasta. Bet sistema produktyviai suveiks tik tada, kai ji bus susieta su individualaus žmogaus darbo rezultatų vertinimu. Jeigu žmogus dirba, ir jis pats, ir jo aplinka privalo žinoti, kokią konkrečią vertę jis sukuria.

- Vis dėlto žmogus - tai ne robotas. Jei tik norės, ras būdų išsisukti nuo sunkaus ir jam nepatinkančio darbo. O kaip padaryti, kad nenorėtų?

- Kiekvienas žmogus nori turėti kuo daugiau pajamų, kad galėtų užtikrinti sau kuo geresnį gyvenimą. Tačiau jis dažniausiai nesirūpina, iš kokio šaltinio tos pajamos generuojamos. Jam tai visiškai nė motais, svarbiausia, kad pajamos apskritai būtų. Tarkim, pašalpininkas sako: padidinkit pašalpas ir aš būsiu ramus, patenkintas. Tie, kurie savo veikla kažkam tarnauja, vykdo kažkieno nurodymus, - šluojantys, gražinantys aplinką, saugantys ir pan. , - irgi rūpinasi tik tuo, kad jų veikla būtų apmokėta, bet ne tuo, iš kur tie pinigai bus paimti. Antra vertus, jų veikla naudoja savąją energiją, tad suprantama, kad jie nori kuo mažiau jos išeikvoti  - jeigu pinigus už darbą galima gauti sėdint, tai kam dar užsiimti kažkuo kitu. Bet jei visi darbe tik sėdėsime, visuomenė nuo to geriau gyventi nepradės.

Pokyčius pradėti reikėtų nuo šeimos, švietimo sistemos ir visų darboviečių mentaliteto esminių pokyčių. Namuose vaikas turi būti auklėjamas taip, kad jis kuo anksčiau taptų finansiškai savarankiškas, galėtų save aprūpinti.

- Dabar tas atsitinka vis vėliau. Tėvai skatina savo vaikus siekti mokslo aukštumų ir yra pasiryžę juos remti labai ilgai. Ar tai - normalus, vakarietiškas požiūris?

- Aš protinę žmogaus brandą vertinu pagal gebėjimą aprūpinti ištekliais savo gyvenimo poreikius. Apie kokią brandą galime kalbėti, jei jis, nors yra fiziškai subrendęs, negali net pats savimi pasirūpinti, ką jau kalbėti apie jo šeimą, artimuosius, bendruomenę?

Anksčiau, dar ir tarpukariu, Lietuvoje šeimos nariai prie bendros namų ūkio veiklos būdavo pritraukiami kuo anksčiau. Vaikai privalėjo dalyvauti kuriant šeimos derlių. Jie žinojo, kad jei nori pavalgyti - turi užsiauginti, nori apsirengti - turi išsiausti, pasisiūti. Arba, atitinkamai, savo darbo produktą pasikeisti į kito pagamintą produktą. Tai būdavo vaikams perduodama su motinos pienu.

Dabartinė švietimo sistema neugdo finansinio savarankiškumo įgūdžių. Tai - didžiausias jos trūkumas. Ji orientuota tik į išsilavinimą, pagrįstą žinių suteikimu, bet žinios juk nesukuria rezultato, o tik jo galimo atsiradimo prielaidas. Taigi antras dalykas, kurį būtina įgyvendinti valstybėje, - motyvuoti ir padėti žmonėms įgauti finansinio savarankiškumo įgūdžius.

Kol mūsų visuomenėje kuriančių realų ekonominį derlių žmonių bus mažuma, o jį naudojančių - per perskirstymą, pašalpas, minimalaus atlyginimo didinimą, galų gale per progresinius mokesčius ir t.t. - išliks dauguma, bet kurie sprendimai bus trumpalaikiai, negalintys iš esmės pakeisti mūsų visų gyvenimo lygio.

- Nuo seno lietuvis laikė save darbščiu. Kaip atsitiko, kad tas darbštumas virto tinginyste?

- Tinginystės mentaliteto užkratas, mano galva, pas mus atėjo iš Vakarų. Toje civilizacijoje žmonės, kurie savo veikla užsidirba daug pinigų, sau aptarnauti stengiasi pritraukti pigią darbo jėgą. Ji panaudojama savo turtėjimo šaltiniams sukurti. Dabartinė migracija iš mažiau išsivysčiusių šalių į labiau išsivysčiusias yra Vakarų civilizacijos iškreipto požiūrio į žmonių darbo jėgą ir jos veiklą atspindys. Kai žmogų galima nusamdyti pamojavus didesne pinigų sumele, jis ir sieks jos, kaip zuikis morkos.

Ir mūsų dirbantieji masiškai važiuoja ten, kur už darbą braškių lysvėje ar žuvies fabrike, už senelių priežiūrą ir t.t. mokama daugiau nei čia. O mes dabar norime kviestis darbo jėgą iš Ukrainos ir mokėti už ją mažiau, nei reikalauja lietuviai. Tai tik laikinas sprendimas, norint užpildyti spragą, kurią palieka emigrantai. Sprendžiant problemą iš esmės, reikia, kad jau esančios darbo vietos padėtų sukurti didesnį ekonominį produktą, arba finansinį derlių, o tam, kas jo gausiau sukūrė, mokėti didesnį atlyginimą. Tada šalyje atsiras daugiau ekonominio rezultato, atitinkamai juo galės pasinaudoti kiekvienas visuomenės narys.

- Kodėl mums trūksta finansinio išprusimo? Net kalbėti apie pinigus vis dar kažkaip nepatogu.

- Tie 15 procentų mūsų žmonių, kurie teigia, kad jų gyvenimas gerėja, yra finansiškai išprusę kur kas geriau nei besiskundžiantieji blogėjimu. Tai statistiškai patvirtintas faktas.

Sovietiniais laikais kiekvienam visuomenės nariui buvo kalama, kad jis privalo dirbti, tapti geru darbininku ar valstiečiu ir daryti tai, ką pasakys valdžia. Kompensacija už paklusnumą buvo alga. Tai suformavo įsitikinimą, kad valdžia privalo duoti darbą ir už jį sumokėti. Ypač iškreipta darbo ir jo apmokėjimo situacija buvo kolūkiuose. Valstietis, nuo pat gimimo žinantis, ką ir kaip dirbti, buvo pratinamas laukti, kol jį pakvies brigadininkas ir kažką nurodys. Dieną paaręs ar pasėjęs gaudavo užmokestį nepriklausomai nuo galutinai nuimto derliaus. Tokia sistema perėjo į šiuos laikus. Visi sako: pasakykit, ką daryti, kai padarysim, gerai sumokėkit, nes mes norime oriai gyventi.

Bet jeigu mes mokam ne pagal rezultatą, o pagal kitokius, tik atliekamų procesų požymius - darbo laiką, diplomų „svorį“, pareigybės rangą ir t.t., - toks apmokėjimas didėjančių darbo ekonominių rezultatų neskatins.

Taigi valdžia turi nustatyti darbu sukurtos vertės matavimus ir sukurti motyvacinę apmokėjimo už sukurtus rezultatus sistemą, skatinti visų veiklos rūšių rezultatyvumą ir vertę. Pradėti reiktų nuo išmintingų ekonomistų patarimo: visur įveskime kaštų naudos analizę. Va tada galėsime oriai gyventi.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“