Kodėl tik Lietuvai neapsimoka laivininkystė?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo susisiekimo ministro patarėjas Ričardas SLAPŠYS, Susisiekimo ministerijos Biudžeto ir valstybės turto valdymo departamento direktorius Saulius KERZA, Seimo nariai Eugenijus GENTVILAS ir Raimundas PALIUKAS, pirmosios Vyriausybės narys Albertas SINEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JA KAVONIS.

R.SLAPŠYS: Lietuva yra jūrinė valstybė ir šito statuso iš mūsų niekas neatims, kol bus Lietuva ir kol mes turėsime šitą teritoriją. Turime pakrantę, uostą, laivus, kurie į jį atplaukia ir iš jo išplaukia. Privatūs laivai taip pat yra laivai ir nebūtinai valstybės valdomi laivai gali būti traktuojami kaip jūrinės valstybės dalis ir jūrinės valstybės formavimo elementas.

Iš kitos pusės, į laivininkystę reikia žiūrėti kaip į verslą. Yra sėkmingo ir nesėkmingo verslo pavyzdžių, vienos įmonės gimsta, kitos išnyksta. „Lietuvos jūrų laivininkystė“ yra ne vienus metus dirbanti įmonė, kuri buvo įsteigta 2001 metais, reorganizavus 1969 metais įkurtą bendrovę LISCO.

Ši bendrovė turėjo ir gerų, ir prastų periodų. Geraisiais periodais, kai matėsi įmonės veiklos efektyvumas, nauda ir perspektyva, buvo prisiimti finansiniai įsipareigojimai, įsigyti laivai. Smukus šitai rinkai, šitam verslui, drastiškai smukus efektyvumui, deja, finansiniai įsipareigojimai įmonę pradėjo smaugti. Jeigu kalbėtume apie įmonę tik kaip apie verslą ir apie verslo veiklos efektyvumą, tai pati įmonė sugebėjo išbristi iš neefektyvios veiklos, pasiekti pliusinį einamųjų rezultatų balansą. Tačiau tiktai paskolų turėjimas arba įsipareigojimų našta įmonei neleido turėti pelno ir tokiu būdu toliau sėkmingai plėtotis.

E.GENTVILAS: Nenoriu dramatizuoti situacijos visos Lietuvos mastu. Laivų statyklos veikia, privatus kapitalas darbuojasi labai pelningai ir efektyviai. Laivininkystės mokykla, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla yra. Lietuvoje privatus laivynas egzistuoja su Lietuvos vėliava. Beje, dirba tose pačiose rinkose kaip ir „Lietuvos jūrų laivininkystė“. Su Lietuvos vėliava plaukioja 5 „Baltnautic Shipping“, 6 „Limarko“, 7 „Baltlantos“ laivai, jeigu paminėsime keltus, tai dar, sakysim, 10 laivų.

Negalime valstybės valdomos „Lietuvos jūrų laivininkystės“ 5 laivų efektyvumo aukoti ant simbolio aukuro. Mes kišame pinigus ir dar daugiau pasakysiu - jau dabar Vyriausybė priiminėja sprendimą atleisti „Lietuvos geležinkelius“ nuo trijų milijonų dividendų sumokėjimo į valstybės biudžetą. Kitaip sakant, tai yra biudžetinis paskolos paėmimas, dengiant iš biudžeto tai, kas paimta iš banko tam, kad įkištum į „Lietuvos jūrų laivininkystę“, kurią anksčiau ar vėliau reikės privatizuoti.

Ministras Rimantas Sinkevičius per radijo laidą pasakė (su juo turiu sutikti): „Mes truputį atgaivinsime įmonę ir parduosime laivus už geresnę kainą.“ Žinoma, už geresnę kainą negu šiandien, jeigu atgaivindami veiklą gausime truputį daugiau. Bet, remiantis tokia logika, grąžinkime visus 20 mln. eurų skolų ir tikrai gerai parduosime. Mano manymu, ekonominio efektyvumo požiūriu tai niekur nevedantis dalykas.

Gelbėdami lietuviškas vėliavas ant tų 5 lietuviškų laivų mes iš esmės darome gėdą Lietuvos vėliavai. Juk yra didžiulė gėda, kad tie laivai stovi ir yra areštuoti. Klaipėdos uoste vienu metu buvo apie 8 rusų laivus, kurių įgulos pabėgo, 2 laivai nuskendo, uosto direkcija turėjo juos traukti ir t.t. Tokie dalykai tikrai daro gėdą.

Dėl veiklos efektyvumo - ar jūs manote, kad pasaulyje krovinių siuntėjai ar krovinių gavėjai dabar norės samdyti „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivus? Jie gi žino situaciją, kad šios įmonės laivas kelis mėnesius stovi Dakaro uoste, neišsikrauna krovinio. Tai kas samdys šiuos laivus? Pasamdys kitų šalių laivus ir nekiš pinigų rizikuodami, kad laivas vėl bus areštuotas.

Ir paskutinis akcentas šioje dalyje - ar Jungtinės Amerikos Valstijos yra jūrinė valstybė? Be jokios abejonės, yra. Ar JAV yra valstybės valdomas laivynas, įmonė? Nė vienos, išskyrus karinį. Tai štai, baikime žaisti bijodami privataus kapitalo ir įsivaizduodami, kad valstybė yra gera vadybininkė.

Nenoriu dabar analizuoti einamojo momento galimų klaidų, akcentuoju - galimų klaidų, kurias padarė akcijų turėtojai. Manau, kad tų klaidų buvo ir anksčiau, tačiau Rolandas Paksas 2001-aisiais reorganizavęs ir atskyręs keltus nuo šito laivyno bijojo privatizuoti, Eligijus Masiulis, būdamas ministru, pabandė privatizuoti ir Seime sulaukė interpeliacijos. Dabartinė Vyriausybė ar ministerija taip pat bijo privatizuoti. Ką mes apgaudinėjame? Biudžeto lėšomis dengiame įmonę, kurią tuoj vėl turėsime finansuoti, nes užsakymų ji gaus minimaliai.

R.PALIUKAS: Mudu su Eugenijumi esame Seimo Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijos nariai. Deja, per šitą kadenciją komisijoje labai rimtai nesvarstėme to klausimo, nes nebuvo iniciatyvos, kad mums pateiktų parlamentinei kontrolei.

Nors per susitikimą šių metų balandžio mėnesį Klaipėdoje kapitonų klube, kur dalyvavo ir Jūrininkų sąjungos pirmininkas kapitonas Petras Bekėža, buvo kalbėta apie tai, kad yra didelės problemos. Ten buvo iškeltas klausimas, kodėl nevykdoma Vyriausybės programa. 359 straipsnyje yra parašyta: „Parengti ilgalaikę nacionalinės jūrų laivybos programą.“ Čia irgi yra vienas iš tų faktorių, kad nebuvo rimtai žiūrima į „Lietuvos jūrų laivininkystės“ situaciją. Kai paklausiau ministerijos vadovų, kaip su ta programa, tai man davė suprasti, kad dabar jau neaktualu, nes liko tik viena įmonė ir tai neliečia bendros visos Lietuvos jūrų laivininkystės politikos.

Kai kur sutinku su gerbiamu kolega Eugenijumi, kai kur ne visai, nes kai 2001 metais vyko privatizavimas, tai kaip buvo padaryta? Buvo išskaidyta į dvi dalis - keltai, kurie yra pelningi, iš karto ir buvo parduoti DFDS, o šitie laivai buvo palikti. Užtat krizė labai smarkiai ir paveikė. Krizė paveikė visus vienodai, bet ne visi vienodai iš jos išėjo. Tą patį galiu pasakyti apie „Limarko“ atvejį. Kalbėjau su savininku Vytautu Lygnugariu, tai sakė, kad jau viskas, bankrotas. Tačiau jie sugebėjo kai kuriuos laivus parduoti, įsigyti naujų, perėjo prie kitų krovinių ir dabar dirba pelningai. Manau, gal buvo padaryta tam tikrų vadovavimo „Lietuvos jūrų laivininkystei“ klaidų.

Reikia tam tikrą dalį atsakomybės prisiimti ir bankams. Lietuvoje neturime valstybinio komercinio banko. Komerciniai bankai žiūri tiktai savo pelno ir savo rodiklių. Matyt, už tai, kad buvo tokios sudėtingos kreditavimo sąlygos, nebuvo sudaromos tam tikros atidėjimo, kreditų grąžinimo ar palūkanų peržiūrėjimo galimybės.

Iš esmės manau, kad sprendimas dabar neskelbti bankroto yra teisingas. Iš dalies pritariu Eugenijui, kad gal tikrai reikės privatizuoti šitą kompaniją, bet privatizuoti tada, kai ji dirba, kai laivai neareštuoti, kai laivai iškrauna krovinius ir toliau gali juos imti. Šis atvejis yra teisingesnis, negu skelbti bankrotą, likusius 5 laivus parduoti pusdykiai ir tuos pinigus grąžinti kreditoriams.

G.JAKAVONIS: Negi valstybė negali normaliai tvarkyti valstybinės įmonės? Ar mūsų valstybėje nėra protingų žmonių?

A.SINEVIČIUS: Man atrodo, čia nieko daug neįvyko. Čia nieko baisaus nėra, šimtai bendrovių bankrutuoja ir kokia čia tragedija? Man vis tiek norisi pažiūrėti iš pradžių - o kodėl čia viskas prasidėjo? Iškart sakau - negali pas mus 300 laivų dirbti. Kaip ir kailių fabriko negalėjo pas mus būti su 2 milijonais kailių arba kuro aparatūros gamyklos, kur gamindavo 3 milijonus siurblių. O kur staklių gamyklos dingo? O kuo skiriasi nuo laivyno staklių gamykla? O kur radijo fabrikas? Kur minties galiūnai, kurie pardavė geriausias koordinacinio ištekinimo stakles kaip metalo laužą? Kodėl to dalyko niekas neatskleidė?

Teisingai premjeras sakė - visame pasaulyje privačios įmonės turi 4, 5, 7 laivus ir dirba. Žinot, kiek pas mus yra transporto kontorų? 3 tūkstančiai. Dvi kompanijos turi vieną tralerį ir kažkaip sukasi. Bet kai tuos dalykus reikėjo išsilaikyti, kodėl niekas nematė?

Nesutinku, kad valstybė negali efektyviai valdyti. Taigi žiūrėkite, kodėl kitos valstybės gali, kodėl „Statoilas“ gali valstybei dirbti? Kodėl norvegų valstybinė kompanija mus apsuko apie pirštą ir mes išsinuomojome SGD laivą, ir mes visi mokame ir dar mokėsime...

O, dabar tie 5 laiviūkščiai... Na kas tie laiviūkščiai? Paskęstų ar nepaskęstų, kokia jų liekamoji vertė?

G.JAKAVONIS: Kodėl gamyba Lietuvoje neapsimoka?

S.KERZA: Būtų sunku atsakyti, kodėl Lietuvoje gamyba neapsimoka. Matyt, vienos šakos labiau apsimoka, kitos mažiau. Mano akimis, yra kelios esminės priežastys, dėl ko šiuo metu laivyba mažiau apsimoka, negu galėtų apsimokėti. Kodėl tokia situacija susidarė? Pasaulinė rinka, diktuojanti pervežimo kainas, drastiškai pasikeitė nuo 2008 metų. Sumažėjus pervežimo kainoms automatiškai sumažėjo pajamos.

Kitas dalykas, kaip ir buvo minėta, mūsų bendrovės laivai yra nenauji, jiems reikia kas 2 metai techninės priežiūros ir atnaujinimo. Atnaujinimas taip pat yra gana brangus. Vienam laivui techninės priežiūros ir būtinų remonto darbų atlikimas siekia iki 1 milijono dolerių.

Be to, rinkoje atsirado labai daug Kinijoje pagamintų didelių laivų, kurie vienu metu gali pervežti labai didelį kiekį krovinių. Bendrovė atsidūrė tokioje situacijoje, kai jai reikia ieškoti rinkų, kurios su mažesniais uostais, su ne tokiais giliais įplaukimo kanalais. Reikia plaukti ne ten, kur ekonomiškai naudingiausia, bet ten, kur rinka nėra aprūpinta tais dideliais Kinijos laivais, ir tiesiog ieškoti sau rinkos.

R.SLAPŠYS: Valstybė nėra subjektas, kuris turi daryti verslą. Ir ne valstybės funkcija statyti laivus. Objektyviai žiūrint, ne valstybės funkcija valdyti tokią kompaniją kaip „Jūrų laivininkystė“. Tačiau yra susiklostę taip, kaip yra susiklostę, ir valstybė turi prievolę tai daryti dėl to, kad valdo akcijas. Valstybės piliečiai, Seimo atstovai pasisako, kad negalėtų būti privatizuojama arba nenorėtų, kad būtų privatizuojama ta įmonė. Mes norime turėti valstybės valdomą įmonę. Užtai yra tam tikri dalykai, kurie šiuo atveju ir lemia, kad valstybė valdo tam tikras įmones.

Grįžtant prie klausimo, kodėl pas mus stoja gamyba arba nesugebame kažko padaryti, aš nesutinku su jumis. Puikiausiai statomi laivai, gaminami lokomotyvai ir t.t. Tiesiog viską lemia pinigai. Jeigu neturi pinigų, tai negali užsakyti produkto. Dėl to tau jo ir nepagamins.

„Jūrų laivininkystė“ mielai plaukiotų su naujais, efektyviais laivais, pastatytais Klaipėdoje. Arba įsigytų laivų kitose valstybėse. Tačiau tam neturi lėšų. 2008 metais įsigytas vienas paskutinių laivų už 23 milijonus dolerių. Tuo metu atrodė, kad bus labai efektyvus ir labai sėkmingas verslo plėtrai. Tačiau žinome, kas įvyko 2008-ųjų pabaigoje ir 2009 metais. Pinigus mokėti reikia, o pajamų gauti tampa sudėtinga. Dėl to viskas apsivertė.

E.GENTVILAS: 2009 metais Pietų Kinijos jūroje, ne uostuose, o atviroje jūroje, palikti šimtai prekybinių laivų, kurie negaudavo užsakymų. Kiekviename laive buvo paliekama minimaliai po pora žmonių.

A.SINEVIČIUS: Arba netyčia skęsdavo.

E.GENTVILAS: O kai kurie turbūt ir taip.

G.JAKAVONIS: Neturime valstybinio banko, kuris kredituotų valstybines įmones.

E.GENTVILAS: Ir negalėtų kredituoti, nes esame Europos Sąjungos nariai. Konkurencijos taryba užuominą jau davė. Turbūt nenori labai pakenkti Lietuvai, kad neprasidėtų procesai prieš ministerijos ar Vyriausybės sprendimus. Įstojome į Europos Sąjungą ir priėmėme taisykles, kad valstybės pagalbos elementų neturi likti. Ar bus valstybinis komercinis bankas, ar visi bankai bus valstybės valdomi - nesvarbu. Jie finansuoti negalėtų. Nes net ir valstybės valdoma „Lietuvos geležinkelių“ įmonė, atrodo, tikrai negalėtų finansuoti, žiūrint į Europos reglamentavimus.

Mes negalime stodami į Europos Sąjungą, būdami Europos Sąjungoje priimti tai, kas mums patinka. Kaip apie britus buvo pasakyta - braškes nuo torto nusirinkti, o patį tortą sugrūsti Briuseliui atgal. Taigi neskęskime iliuzijose, kad koks nors valstybės valdomas bankas, valstybės valdomos įmonės išgelbės ką nors. Rinka smogė vienodai ir privačioms laivybos kompanijoms, tarp jų „Limarko“, ir „Jūrų laivininkystei“.

A.SINEVIČIUS: Įdomu, kuriam laikui?

E.GENTVILAS: Niekas negali pasakyti, kaip keisis pasaulinė laivybos rinka. Laivyba nėra gamyba, tai yra paslaugos. Ir paslaugos labai svyruoja. Priklausomai nuo geopolitinių konfliktų. Pvz., Rusija šiandien žymiai mažiau įsiveža krovinių - nuo to iš dalies kenčia ir Klaipėdos uostas, nes konteinerių mažėja, - ir skuba išvežti kuo daugiau savo žaliavų, kad gautų valiutą. Tai yra pirmiausia nafta, naftos produktai.

R.SLAPŠYS: Ir vežti per savo uostus.

E.GENTVILAS: Tie dalykai nėra prognozuojami, nes niekas nežino, koks konfliktas kokiame kitame ekonomiškai stipriame regione gali po metų vykti. Orientuokimės į tai, kad gali mažėti lietuviškas laivynas. Norėčiau, kad tūkstančiai laivų plaukiotų su Lietuvos vėliava. Deja, taip nebuvo, taip nebus, nes taip ir negali būti.

R.SLAPŠYS: Norėčiau šiek tiek įsiterpti. Kadangi daug lyginama su viena iš kompanijų ir sakoma, kad jinai taip pat turėjo problemų, bet šiandien iš tų problemų išsisuko, objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad, minint tiktai pavadinimą ir įmonės vadovo pavardę, lyginti dviejų kompanijų turbūt nevertėtų. Jeigu mes norime objektyviai pasižiūrėti, ar viena ir kita kompanija buvo vienodame išeitiniame taške ir ar skirtingai nuėjo, reikia turėti dokumentus. Ir ar kompanija „Limarko“ buvo tokioje pat finansinėje duobėje kaip ir „Jūrų laivininkystė“. Nedrįsčiau sakyti, kad „Jūrų laivininkystei“ vadovavęs Audronis Lubys buvo nepatyręs arba negabus vadovas. Tai tikrai pagarbos vertas žmogus, daug jėgų atidavęs. Tačiau situacija yra tokia. Lyginant įmonių pavadinimus ir pavardes negalima sakyti, kad čia jie nesugebėjo.

G.JAKAVONIS: Štai buvo minėta, kad Europos Sąjunga mums neleis. Turi būti vienodos sąlygos. Bet žemės ūkio išmokos mums ir prancūzams su vokiečiais skiriasi.

E.GENTVILAS: Dėl žemės ūkio išmokų galiu pasakyti. Prancūzams pagaminti tą patį derliaus kiekį kainuoja brangiau. Darbo jėga brangesnė, žemės gamybos priemonė kol kas gerokai brangesnė. Techniką perka už tokią pat kainą kaip mūsų ūkininkai. Tai natūralu, kad Lietuva gali ir nepasiekti Prancūzijos ar kitų šalių tiesioginių išmokų vidurkio. Supraskime: kol pas mus yra pigios sudedamosios dalys, tol tiesioginės išmokos mums padengia daugiau kaštų nei olandams, nors jie gauna daugiau tiesioginių išmokų.

Kitas klausimas, kodėl toje pačioje Europos Sąjungoje pagamintas sviestas ar sūris Lietuvoje kainuoja brangiau. O todėl, kad pas mus yra kelios perdirbimo įmonės, neturi didelės konkurencijos, superka pieną brangiausiai, o pagamintos produkcijos, sūrio ar sviesto, savikaina yra didesnė nei kur kitur Vakarų Europoje. Čia veiklos efektyvumas.

R.PALIUKAS: Manau, ką reikia daryti, dabar jau daroma. Jeigu mes galvojame, jog galime padėti, kad iš šitos situacijos išeitų „Jūrų laivininkystė“ su „Lietuvos geležinkelių“ pagalba, tai čia geras sprendimas. Ir labai gerai, kad Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį į galimas grėsmes.

Mes, lietuviai, kartais per daug griežtai laikomės raidės ir neieškome niuansų santykiuose su Europos Sąjunga. Kodėl kitos valstybės randa visokias išimtis, galimybes, o mums Europos Sąjungos reglamentas yra gelžbetoninė tvora, kurios negalime įveikti, arba „šventa karvė“. Manau, čia yra mūsų valdininkų tam tikras nenorėjimas galvoti, prisiimti atsakomybės ir ieškoti išeičių, kurios gali būti suderintos ir su Europos Sąjungos teise.

Kitas dalykas, nenoriu sutikti, kad turime būtinai privatizuoti. Gal reikia iš esmės pagerinti vadybą, gal reikia keisti įmonės valdybą, gal reikia įsileisti į įmonę dalį privataus kapitalo. Kaip „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybiniai, taip gali būti ir „Jūrų laivininkystė“ kontroliuojama valstybės. Vis tiek tai yra valstybės infrastruktūra ir mes turime apie tai galvoti.

Gal transporto holdingo kūrimas irgi yra tam tikra išeitis, kuri duotų galimybę pradžioje ant „Lietuvos geležinkelių“ kupros, taip tiesiai pasakykime, ištraukti „Jūrų laivininkystę“, bet toliau jos galėtų viena kitą papildydamos sėkmingai veikti. Manau, yra pas mus norinčių privatizuoti geležinkelius.

A.SINEVIČIUS: Ne visus.

R.PALIUKAS: Tikrai to nereikia daryti, nes visur normalios valstybės išlaiko savo infrastruktūrą. O šiaip galvoju, kad buvo daug pražiopsota, daug delsta ir priėjome iki tokios situacijos, kad jau pasaulyje žinoma, jog areštuojami laivai. Čia yra tam tikros vadybos ir rinkodaros klaidos, kur turėtų gerbiami ministerijos atstovai irgi tą prisiimti sau. O šiaip aš žiūriu optimistiškai ir galvoju, kad su tam tikrais nuostoliais, bet vis tiek išeisime. Ir tikiu, ką girdėjau iš Jūrininkų sąjungos atstovo, kad Lietuvos jūrininkai nori tarnauti Lietuvos laivuose, plaukioti su Lietuvos vėliava ir, aišku, gauti normalius atlyginimus, tokius, kokie gaunami ir kitose valstybėse.

R.SLAPŠYS: Reaguojant į pono Raimundo žodžius, kad reikia įsileisti dalį privataus kapitalo. Tai reikia pripažinti, kad dabar įmonėje 44 proc. yra privataus.

R.PALIUKAS: Tai gal reikia pakeisti kapitalą, gal ne tą įsileido?

A.SINEVIČIUS: Daug yra gerų vadovų. Pasakykite man pavardę nors vieno ministro, kuris šiandien galėtų nuvažiuoti į Briuselį ir kažką tiems klipatoms Briuselyje išaiškinti. Pasakykite.

E.GENTVILAS: Nelengva rasti, pripažįstu.

A.SINEVIČIUS: O! Tai štai jums atsakymas.

G.JAKAVONIS: Virginija Baltraitienė važiavo.

A.SINEVIČIUS: Bet palaukite, V.Baltraitienė važiavo, o Viktoras Uspaskichas pamatė, kad sekasi, paskambino jai iš Maskvos: stop, niekur nevažiuok. Aš penkiose vyriausybėse buvau pramonės ir prekybos ministras, nė karto man nereikėjo su niekuo derinti. Kai pradėjo derinti, nusispjoviau ir išėjau. Suprantate? Ką dabar gali protingas žmogus? Kas tau eis, jeigu jam reikėtų laukti V.Uspaskicho arba A.Butkevičiaus, kol iš atostogų atvažiuos, kad A.Butkevičius pasakytų geležinę mintį: padarykime taip ir taip.

Kita vertus, o kas ten ką gali? Ką, Saulius Girdauskas gali tą dalyką padaryti? Ką jis gali pasakyti? Įsivaizduokite, jeigu nebūtų Rusijos karo, kas žinotų Liną Linkevičių, Juozą Oleką. Jeigu nebūtų tas dviratininkas užsimušęs, ką kalbėtų Remigijus Šimašius? Jeigu nebūtų tilto, ką kalbėtų tada vėl R.Šimašius

Bet jeigu Vokietijos pramonės darbuotojas sėdi ir, pvz., už jo nugaros yra 120 tūkstančių markių įdėta į papildomą infrastruktūrą, kad jis galėtų pagaminti, tai pas mus tik 17. Įsivaizduojate? Viską, ką aš dabar pasakiau, galima puikiausiai derinti prie to laivyno. Laivynas vienas su penkiais laiveliais. Nepamirškite to dalyko, per daug metų privatizavo visus geriausius laivus. Visus geriausius laivus! Ir ką paliko valstybei? Štai ir viskas. Tai kai tuos dalykus pasižiūri... Čia jūsų kaltė. Kodėl jūs bijote paaiškinti, ar nežinote, leidžiate tam S.Girdauskui kalbėti. Petras Pirmasis niekam neleisdavo kalbėti iš popieriaus, „iba ne byla vidna ichniaja dur’ bojarinu“ (rus. „kad bojarinas nematytų jų kvailumo“). O čia dabar už televizijos, radijo pasislėpęs iš popieriuko paskaitė. Ir nuo ryto iki vakaro... O atėjo žmogus ir keliais sakiniais viską pasakė. Išlygink tuos skaičius ir biednas žmogus žinos. O kodėl taip pasidarė?

Galų gale tam tikroms jėgoms labai patogu. Ai, reikia viską privatizuoti. O kodėl privatus? Užtai, kad bukas vadas sėdi, jis nežino, kaip ką padaryti. Geriau privatizuoti, kad nieko nereikėtų. Ir pažiūrėkite, ką ministrai veikia. Nuo ryto iki vakaro duoda interviu, kas pusę valandos vis keisdami savo mintį. Kada jiems dirbti?

Kur vadovo credo? Susirasti už save protingesnius pavaduotojus. Čia yra mokslo vadas. Turi 5 pavaduotojus. Kuo aukščiau eini, tuo turi mažiau pavaduotojų. Bet jie turi būti asai savo srityje. Ir jis nuėjęs įrodytų bet kam Europos Sąjungoje. Bet mūsiškiai bijo važiuoti.