Keliautojas: mano knyga - vinis į kelionių agentūrų karstą

Ketvirtadalį pasaulio pamatęs kelionių entuziastas tikina niekada neįsigyjantis kelionių paketų. „Yra didelis skirtumas tarp turisto ir keliautojo. Svarbiausias tikrojo keliautojo tikslas yra pažinti pasaulį ir jo žmones, o ne pagulėti paplūdimyje ar aplankyti turistinius objektus. Keliautojas bendrauja, mokosi kalbų, nevengia viešojo transporto ir autostopo, apsistoja pas vietinius, valgo neturistinėse užeigose“, – rašo R. Pogorelis knygoje „Mokėk keliauti“, apie kurią plačiau papasakojo portalui LRT.lt.  

– Robertai, keliautojų knygų per paskutinius metus išleista tiek daug. Kuo Jūsų knyga skiriasi nuo kitų? Iš jos formos, dydžio, minkšto knygos viršelio atrodo, jog norėjote išleisti kelionių vadovą, kurį bet kada galima įsimesti į kuprinę ar lagaminą.

– Tokios lietuvio parašytos knygos iki šiol nebuvo. Mano knyga nėra kelionių įspūdžių aprašymas, kokių išleidžiama iš tiesų nemažai. Tai – patarimų rinkinys, paremtas konkrečiais pavyzdžiais iš patirties.

Tai nėra tipinis kelionių vadovas: jį geriausia skaityti ne kelionės metu, o dar rengiantis keliauti. Žinoma, galima skaityti ir lėktuve, ir kitur – galbūt ir kelionės metu ją skaitant kils kokių nors naudingų minčių.

– Kaip susikaupė tiek daug patarimų ir žinių? Viską patyrėte savo kailiu, o galbūt patarimus dalijo sutikti keliautojai?

– Keliaudamas patiriu išties daug, bet taip pat nemažai bendrauju ir su kitais keliautojais. Po truputį susikaupė nemažas žinių bagažas, kurį norėjosi perduoti kitiems.

Etiopija, R. Pogorelio nuotr.

– Savo paskyroje socialiniame tinkle nuolat pateikiate pigių skrydžių pasiūlymų, akcijų, dalijate patarimus, kaip atsiskaityti už bilietus, kad jie būtų dar pigesni. Savo draugams norite parodyti, jog jie patys gali keliauti pigiai?

– Neturiu jokio komercinio tikslo, bet iš tiesų nuoširdžiai noriu, kad žmonės kuo daugiau keliautų, pamatytų pasaulio. Kiekvienas iš mūsų turi tą pažinimo geną, dauguma nori keliauti, tik galbūt ne visi suvokia, kad galima keliauti nebrangiai.

Draugams kartais padedu, bet bent jau artimiausiu metu tai netaps mano verslu, neturiu ir daug laiko, todėl noriu atsiprašyti, kad visiems padėti negalėsiu. Noriu, kad žmonės patys išmoktų rasti pigius skrydžius, organizuotų kelionę. Kaip pasakė Simonas Bartkus, aš jums duodu meškerę, o žuvį turite pasigauti patys.

– Iš kur tokia aistra keliauti?

– Iš noro pažinti pasaulį, kuriame gyvenu. Juk kiekvienas norime pažinti savo namus, o pasaulis – mūsų namai. Labai nemėgstu rutinos, betikslio buvimo vienoje vietoje. Todėl negaliu nekeliauti. Kelionė atgaivina, padaro gyvenimą įdomų, o kartu padeda geriau atrasti ir pažinti save.

– Žurnalistas, keliautojas Gerimantas Statinis, perskaitęs Jūsų knygą, teigė, jog „autorius labai skrupulingai pateikia visą savarankiškam keliautojui svarbią informaciją“. Jūsų kelionės taip pat daugiausia yra savarankiškos, keliaujate vienas?

– Nuo studento laikų jos yra savarankiškos. Niekada neperku kelionių „paketų“ iš agentūrų, nes visada susiorganizuoju įdomesnę kelionę pigiau ir mėgstu priklausyti nuo savęs.

Pomėgis keliauti savarankiškai nereiškia, kad visada keliauju vienas. Dažniausiai turiu smagią kompaniją – keliauju su savo drauge ar keletu draugų. Jei žmonės atitinka vienas kitą, keliese keliauti yra daug smagiau. Bet esu keliavęs ir vienas – po Siriją (dar iki pilietinio karo), Etiopiją, Meksiką, Gvatemalą, Braziliją. Keliauti vienam labai naudinga, nes tokia kelionė labai sustiprina pasitikėjimą savimi. Kita vertus, niekada nebūni visiškai vienas – vis vien surandi su kuo pabendrauti.

– Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta daugybė kelionių biurų, iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos buvo įsigyta daugybė naudotų turistinių autobusų, kurie dardėjo per Europos šalis su lietuvių turistais. Ar dabar populiariau į kelionę susiruošti pačiam, ar vis dar liko noras viską patikėti kelionių agentūroms? Ne viena jau bankrutavo, ypatingai pastaruoju metu. Gal jų aukso amžius jau praėjo?

– Interneto plėtra ir savarankiško kelionių planavimo galimybės – didžiulis iššūkis kelionių agentūroms. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje stiprėja tendencija žmonėms organizuotis keliones savarankiškai. Taip yra ir pigiau, ir lanksčiau, ir patogiau. Nė viena kelionių agentūra nesuteiks tiek galimybių, kiek jų suteikia internetas. Tos agentūros, kurių vienintelis verslas yra su antkainiu parduoti tą patį, ką nesunkiai galima užsisakyti internete pigiau, anksčiau ar vėliau žlugs, ir mano knyga – tai vinis į jų karstą.

Išliks tik geriausios – tos, kurios sugeba klientui suteikti tai, ką savarankiškai padaryti daugeliui sunku – pavyzdžiui, suplanuoti sudėtingą egzotišką kelionę, taip pat tos, kurios sugeba kokybiškai aptarnauti klientą. Perskaitę mano knygą, daugelis žmonių išmoks savarankiškai suorganizuoti kelionę ir patys taps savo kelionių agentais – jiems nereikės jokių agentūrų.

– Kuo skiriasi savarankiškas keliautojas nuo to, kuris keliauja per agentūras?

Senovinis automobilis Havanoje, R. Pogorelio nuotr.

– Tuo pačiu, kuo skiriasi savarankiškas žmogus nuo nesavarankiško. Kuo skiriasi savarankiškai mąstantis žmogus nuo tokio, kuris aklai tiki informacija iš vieno šaltinio, nes kitų nesugeba surasti. Kuo skiriasi savarankiškai gyvenantis žmogus nuo tokio, kuris įsitikinęs, jog kažkas turi juo pasirūpinti, tik ne jis pats. Pirmojo gyvenimas yra daug prasmingesnis ir turiningesnis negu antrojo.

– Bet kodėl daugelis bijo, nedrįsta keliauti savarankiškai? Ar tai yra per daug pavojinga?

– Žmogui įprasta bijoti nepažintų dalykų – tiesiog reikia tą baimę nugalėti. Gandai apie sudėtingumą ir pavojus dažnai būna perdėti. Dažnai mąstome stereotipais, kurie ne visada teisingi. Yra tik keletas šalių pasaulyje, kuriose keliauti iš tiesų gali būti pavojingiau – tokios kaip Somalis, Irakas, Sirija, Venesuela, Nigerija – bet ir tai labai daug priklauso nuo keliautojo žinių, elgesio ir patirties. Atminkite: visose šalyse dauguma žmonių yra geri ir bus nusiteikę padėti keliautojui.

Iš patirties galiu pasakyti, kad pavojai dažnai apibūdinami perdėtai. Pagal statistiką, Venesuela yra viena nesaugiausių šalių pasaulyje, bet išsamesnė statistika rodo, jog didžiausia dalis sunkių nusikaltimų įvyksta didmiesčių lūšnynuose, o daugelis pajūrio miestelių tebėra saugūs. Vietiniai žmonės, įtikinti žiniasklaidos, taip pat linkę perdėti pavojus. Kaune gyvenanti mano mama iki šiol neužmiega, jei lankydamasis pas ją negrįžtu namo iki dešimtos vakaro: „Juk Kaunas – banditų miestas!“

– Gal galėtumėte išskirti porą pagrindinių dalykų, ką daryti ar ko nedaryti, kad kelionė būtų sėkminga bei įdomi?

– Visų pirma svarbu žinoti, ko norite iš kelionės. Gamtos? Egzotikos? Vakarėlių? Bendravimo? Poilsio? Pagal tai reikėtų rinktis, kur keliauti. Labai svarbus dalykas yra ir klimatas: vieniems patinka karštis, o kiti jo nepakelia. Prieš suplanuojant kelionę reikėtų internete (ne tik lietuviškame) pasiskaityti tos šalies aprašymus ir kitų keliautojų įspūdžius ir nuspręsti, ar tai atitinka jūsų lūkesčius. Na, ir apskaičiuoti, ar kaina, kurią rengiatės mokėti, yra verta.

– Kas lemia Jūsų kelionių geografiją? Ar pats renkatės kelionės kryptį pagal pigių skrydžių bilietus?

– Iš dalies taip, bet vien todėl, kad skrydis yra pigus, bilietų neįsigyju. Pavyzdžiui, neseniai buvo geros bilietų kainos iš Rygos nuskristi į Indiją. Mielai ten vykčiau, bet paskaičiuoju, ar verta tik savaitei, be to, reikės pirkti vizą, kuri kainuos tiek pat, kiek bilietas. Vasarą lyg ir turėčiau laiko, bet tuomet ten karšta ir lyja. Visą laiką dvejoji, dėlioji pliusus ir minusus.

– Taigi pigūs bilietai dar nereiškia pigios kelionės?

– Taip, pigūs skrydžiai dar negarantuoja pigios kelionės. Labai dažnai žmonės klaidingai mąsto – pamato pigų skrydį ir galvoja, kad ir kelionė bus pigi, perka nepagalvoję, kad pati šalis yra labai brangi. Pavyzdžiui, į Norvegiją juk gausu pigių bilietų, bet ten keliauti nebrangiai yra labai sunku. Tai įmanoma, bet Norvegija yra praktiškai brangiausia pasaulio šalis.

Kelionė traukiniu Šri Lankoje – viena įspūdingiausių pasaulyje, R. Pogorelio nuotr.

Visą laiką reikia skaičiuoti visas išlaidas – ne tik skrydžių, bet ir pragyvenimo, kiek kainuos kelionė nuo oro uosto. Jei skrydis naktinis, pravartu iš anksto paskaičiuoti, kiek atsieis taksi, kuris naktimis būna brangesnis nei dieną. Gal tuomet verčiau pirkti brangesnį bilietą ir keliauti dieną?

– Kur ruošiatės vykti artimiausiu metu, kiek dar neaplankyto pasaulio?

– Neapkeliautojo pasaulio liko dar trys ketvirtadaliai. Pasaulis didelis – per gyvenimą tikrai nespėsiu apkeliauti visų šalių, todėl reikės rinktis. Tiesa, kaskart rinktis darosi vis sunkiau, nes daug kas jau aplankyta. Beje, vis dažniau grįžtu į man patikusias vietas. Artimiausia nedarbinė mano kelionė – į Maroką. Ten būsiu jau penktąkart – nes man labai patinka ši šalis.

– Paklausiu gal kiek neįprasto klausimo, po kurio keliautojai kartais susinervina. Kiek esate apkeliavęs Lietuvos?

– Nors daugumą rajonų ir miestų esu aplankęs, dar neteko būti Akmenėje, Šalčininkuose, Rokiškyje, Visagine. Matyt, reikės ten surengti savo knygos pristatymą.

– Tai gal jau laikas sukti į Lietuvos pusę?

– Manau, kad kelionės po užsienio šalis ir Lietuvą vienos kitoms neprieštarauja. Daug kas man sako: Lietuvos visos dar nematei, ko keliauji po pasaulį. Bet juk keliauti galima visur! Kai tik rasiu progą, būtinai apsilankysiu šiuose miestuose.

– Kokia vieta Lietuvoje ir užsienyje Jums padarė didžiausią įspūdį? Ką patartumėte būtinai aplankyti?

– Mama kilusi iš Širvintų, tad man labai gražus tas miestelis. Ten yra užtvenkta Širvintos upė, gražus tvenkinys ir takas prie jo. Labai jaukus ir ramus miestelis. Jis visiškai neturistinis, kartais net keista, kad žmonės apie jį nežino. Verta ir iš Vilniaus nuvažiuoti vienam vakarui pasivaikščioti. Taip pat kažkada pėsčiomis ėjau nuo Kariotiškių iki Trakų, dariau tokį žygį. Pakeliui – mediniai namukai, pagyvenę žmonės. Labai daug autentikos.

Bankokas, R. Pogorelio nuotr.

Didžiausią įspūdį palieka egzotika. Mane „veža“ arabų pasaulis – Maroke ar Egipte jaučiuosi tarsi patekęs į Rytų pasaką. Taip pat jaučiausi ir Sirijoje – labai gaila, kad pilietinis karas ten griauna ne tik tūkstantmečiais kurtą paveldą, bet ir žmonių likimus. Filipinuose mane pakerėjo įspūdingi salynai ir nuoširdūs žmonės, todėl į šią šalį buvau dukart sugrįžęs. Peru ir Gvatemaloje didelį įspūdį paliko čiabuvių gyvenimo stilius ir spalvinga apranga. Šri Lankoje – gyvūnijos gausa. Etiopijoje – senovinės ortodoksų bažnyčios ir neįprastos gentys. Sirijoje, Tunise ir Maroke – islamo kultūra, senamiesčiai ir turgūs. Europoje – Norvegijos kalnai, Italijos architektūra ir peizažai. Gruzijoje – skanus maistas ir draugiški žmonės. O aplankyti vertų vietų galima rasti kiekvienoje šalyje.

– Apkeliavote tiek daug pasaulio, koks žmonių suvokimas apie mūsų šalį?

– Galiu pasidžiaugti, kad vis daugiau Europos ir likusio pasaulio gyventojų yra lankęsi Lietuvoje, turėjo puikių įspūdžių ir juos perduoda iš lūpų į lūpas kitiems, kurie noriai pas mus atvažiuoja. Žinoma, kuo toliau nuo Europos, tuo žmonės mažiau žino Lietuvą. Bet tai natūralu: ar daug lietuviai žino apie Sudaną, Paragvajų ar Kambodžą?

Verta keliauti ne tik tam, kad patys sužinotume daugiau apie kitas šalis, bet ir tam, kad papasakotume kitiems apie savo šalį. Taip po truputį žmonės geriau pažįsta vieni kitus ir darosi atviresni, mažėja susvetimėjimo ir nepasitikėjimo, o pasaulis tampa jaukesnis.