Kas teisus pieno kare?

Pieno karas Lietuvoje gali sukelti pyktį tarp kaimynų

Šią savaitę pieno gamintojai ir perdirbėjai toliau aiškinasi santykius dėl ypač žemų pieno supirkimo kainų.

Pasak ūkininkų, tarp ES šalių pienas pigiau superkamas tik Rumunijoje. Perdirbėjams pažerta priekaištų ir dėl to, kad šie žalią pieną ėmė vežtis net iš Latvijos ir Estijos, nors, įskaičiavus transportavimo išlaidas, tai jiems kainuoja brangiau. Esą taip elgiamasi norint ūkininkams padaryti spaudimą ir naikinti kooperatyvus Lietuvoje.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininko Andriejaus Stančiko žiniomis, šiandien daugiau kaip 20 proc. Lietuvoje perdirbamo pieno įmonės atsiveža iš Latvijos ir Estijos, o mūsų ūkininkams pieną net tenka išpilti.

„Iš Estijos atvežti kilogramą pieno kainuoja apie 3 euro centus. Ar tikrai, kaip perdirbėjai sako, supirkimo kainos nelabai skiriasi nuo Lietuvos kainų, jei pridėsime ir transportavimo išlaidas? Kaina išeina didesnė. O štai mūsų kooperatyvai tą pieną pristato jau į įmonę. Pristatymo išlaidos jau įskaičiuotos. Nemanau, kad jiems iš Latvijos ir Estijos yra pigiau“, - svarstė A.Stančikas ir užsiminė apie planus su pieno perdirbėjais tartis drastiškomis priemonėmis.

„Todėl mūsų ūkininkai ir sako: jei mes nesusitariam tarp savęs, teks stabdyti keliuose į Lietuvą iš Latvijos ir Estijos važiuojančius pienvežius ir taip šį klausimą išspręsti. Mes, žinoma, nelabai norėtume, kad tai vyktų. Tikrai nenorime su kolegomis latviais ir estais, jų žemdirbiškomis organizacijomis santykių gadinti. Juk visada Europos Sąjungoje buvome kaip vienas kumštis, kartu problemas spręsdavome. Bet jei situacija negerės, tikrai neatmetame, kad pasienyje bus stabdomi pienvežiai“, - kalbėjo ŽŪR pirmininkas.

Ir gamintojai ne šventi?

Savo ruožtu pieno perdirbėjai taip pat negaili priekaištų gamintojams. Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis tikina, kad Lietuvos kooperatyvai patys išprovokavo tokią situaciją, jog pieną tenka supirkinėti ne iš savų, o kaimynų ūkininkų. Esą praeityje dėl vis augančių supirkimo kainų vengdavo ilgalaikių įsipareigojimų ir žaliavą realizuodavo užsienyje.

„Kai trūko pieno Lietuvoje ir supirkimo kainos buvo geros, dauguma įmonių pabėgo į Lenkiją su savo pienu. Įmonėms trūko pieno ir jos pradėjo ieškoti, kur to pieno nusipirkti“, - teigė jis.

A.Stančikas, atsakydamas į tokius priekaištus, neneigia, kad žalias pienas yra parduodamas lenkams ir latviams.

„Jei nebūtų tam sąlygų, klausimas, kokios tada supirkimo kainos pas mus būtų? Kooperatyvai ne dėl to, kad jiems naudinga, parduoda pieną į užsienį, o dėl to, kad kainos pas mus labai mažos. Tuo labiau kad toje pačioje Lenkijoje įmonės savo ūkininkams moka kur kas didesnę kainą nei už įvežtinį pieną. Jie pirmiausia palaiko savus ūkininkus, o kiek jiems trūksta, stengiasi nupirkti pigiau. Ypač kai žino, kokia mūsų situacija, kad pačios žemiausios supirkimo kainos. O dar mūsų perdirbėjai daro spaudimą, esą mūsų pieno nepirks... Kas belieka? Pilti pieną lauk arba jį vežti į Lenkiją“, - piktinosi ūkininkų atstovas.

Perdirbėjai nori tartis dėl kiekių, ūkininkai - dėl kainų

Dėl ypač žemų pieno supirkimo kainų perdirbėjai taip pat turi atsakymą. Esą daugiau nei pusė pieno eksportuojama, o užsienio rinkose produktų kainos mažėja.

Kaip išeitis siūlomos ilgalaikės sutartys tarp perdirbėjų ir gamintojų. Tiesa, perdirbėjai, skirtingai nei gamintojai, nenori, kad jomis būtų tariamasi ir dėl pieno supirkimo kainų.

„Prisirišti prie kainos dabar niekas nenori, nes jos yra svyruojančios ir krinta. Tikimės, kad po dviejų mėnesių jos gali kilti, bet prognozuoti labai sudėtinga“, - sako E.Simonis.

A.Stančikas sako, kad ginčas turi būti sprendžiamas Vyriausybės lygmeniu, o jei tai nepadės, turėtų būtų prašoma ES paramos Lietuvos pieno sektoriui, kad šis išsilaikytų. Juo labiau kad chaosą pieno rinkoje, anot jo, įvedė ir pats Briuselis, panaikindamas pieno kvotas.

Ūkiai išnyks?

Dėl susiklosčiusios situacijos įtūžę ūkininkai vis drąsiau kalba, kad Lietuvoje pieno sektorius neturi ateities. Esą pienines karves teks skersti, o pieno ūkius uždaryti, nes jų išlaikyti neapsimoka. Perdirbėjai atšauna, kad tą patį gamintojai kalbėjo jau prieš metus ar kelerius, tačiau niekas nebankrutavo ir žalmargių neišskerdė.

„Jie iš pradžių sakė, kad ir nesupirkto pieno mes neišpilsim, o atsitiko taip, kad teko išpilti, - atkerta A.Stančikas. - Taip, dažnai ūkininkai pagražintai šneka, kad jei blogos supirkimo kainos išliks, karves išskers. Iš tikrųjų pieno ūkyje taip lengvai atsisakyti gamybos neišeina. Pirmiausia juk tai yra milžiniškos investicijos ne tik į pastatus, bet ir į melžimo, šaldymo įrangą. Šiandien ūkiai turi didžiulių problemų, nes stinga apyvartinių lėšų. Nežinau, kuris pieno ūkis šiandien gali pasakyti, kad jo pajamos dengia išlaidas. O tie, kurie pasitrauks iš pieno sektoriaus, tikrai daugiau į jį negrįš.“

Kai kam pieno krizė nebaisi

Tačiau ne visiems pieno gamintojams situacija Lietuvoje atrodo tokia prasta. Ūkininkas Valdas Kavaliauskas, Varėnos rajono Dargužių kaime gaminantis sūrius, sako jokios pieno krizės nejaučiantis, nes pats ne tik pieną melžia, bet ir jį perdirba. Ūkininko pagaminti sūriai realizuojami Lietuvos rinkoje.

„Kadangi visą pieną perdirbam patys, mums situacija dėl supirkimo kainų neaktuali. Viską, ką mes pagaminame, gaminti tikrai apsimoka. Tai - specifinė rinka. Niša nedidelė, bet ji yra. Mes puikiai parduodame savo produkciją ir problemų nekyla. Aišku, gamintojai susiduria su tuo klausimu, kad jiems norint išsilaikyti rinkoje reikia nuolat didėti, tobulėti, didinti gamybą“, - kalbėjo jis.

Tiesa, V.Kavaliauskas teigia suprantantis ir pateisinantis pieno gamintojus, kurie piktinasi dėl žemų pieno supirkimo kainų.

„Aš nemanau, kad karves ims ir kas nors pradės skersti. Tai labiau psichologinis karas. Bus to pieno ir bus tų karvių. Aišku, natūralu, kad žmonės, kai skauda, kelia triukšmą. Jei ūkininkas laiko 10-30 ar iki 50 karvių, o jam už pieno kilogramą mokama po 17-20 euro centų, išsilaikyti tikrai nebeįmanoma. Neįmanoma vidutiniam gamintojui, ką jau kalbėti apie smulkų. Tokiu atveju reikia arba didinti karvių bandą, arba patiems pieną pradėti perdirbti“, - problemos sprendimą nurodė jis.

„Nė viena pusė nėra kalta, - įsitikinęs V.Kavaliauskas. - Aš suprantu ir perdirbėjus, kurie ieško pigesnės žaliavos. Kad ir kaip būtų, neuždarysim tų sienų. Pienas bet kur gali judėti, o šiandien pasakyti, kad galima jį pirkti tik iš vietinio gamintojo - tai grįžti į praeitą amžių. Nelabai tikiu, kad ruošiami įstatymai padės apginti ūkininkus.“

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“