Kas apsaugos mūsų darbo vietas?

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems būtų neprošal pažvelgti į kur kas didesnes problemas, su kuriomis dabar susiduria besivystanti Azija – problemas, kurios neigiamai ir labai stipriai veikia darbo užmokesčio sritį viso pasaulio mastu, portale project-syndicate.org rašo amerikiečių ekonomistas, knygų Kennethas Rogoffas. Antai Indijoje, kurioje pajamos per capita tesudaro dešimtadalį to, kas uždirbama Jungtinėse Amerikos Valstijose, per dešimt milijonų žmonių kasmet iš kaimo vietovių suplūsta į miestus, ir daugelis jų neranda net arbatos pardavėjo gatvėje darbo, jau nekalbant apie užmojus įsidarbinti programuotojais. Nerimas, kurį amerikiečiai ir europiečiai jaučia dėl darbo vietų ateities, Azijoje daug stipresnis.

Ar Indijai verta pradėti taikyti tradicinį gamybos eksporto modelį, kurio pirmoji ėmėsi Japonija, savo pavyzdžiu įkvėpusi daugybę kitų šalių, įskaitant ir Kiniją? Kokia iš to nauda, jei per ateinančius porą dešimtmečių daugybė darbo vietų taps automatizuotos?

Žinoma, rašo straipsnio autorius, dar yra ir paslaugų sektorius, kuriame išsivysčiusios ekonomikos šalyse dirba apie 80 proc. gyventojų, o štai Indijos veiklos rangos sektorius vis dar pirmauja pasaulyje. Deja, ir čia perspektyvos anaiptol ne šviesios. Pasaulinis skambučių centrų verslas jau dabar plačiai naudojasi automatizuotomis skambinimo sistemomis, o daugelis rutininių programavimo užduočių taip pat laipsniškai pavedama kompiuteriams.

Miestus tvindo milijonai bedarbių

Kinija, kurios ekonominė pažanga per pastaruosius tris dešimtmečius visiškai pelnytai vadinta didžiąja sėkmės istorija, taip pat patiria panašių sunkumų. Nors ši šalis yra gerokai labiau urbanizuota negu Indija, joje taip pat iš kaimo į miestą kasmet persikrausto apie dešimt milijonų žmonių. Kadangi nemažai darbo vietų automatizuojamos, be to, tenka konkuruoti su pigesne darbo jėga iš Vietnamo ir Šri Lankos, į šalies darbo rinką integruoti naujus darbuotojus darosi vis sudėtingiau.

Pastaruoju metu išaugus pasaulinio protekcionizmo mastui, padėtis dar labiau pablogėjo – tai puikiai iliustruoja „Foxconn“ (vieno svarbiausių „Apple“ tiekėjų) sprendimas 10 mlrd. dolerių (apie 8,4 mlrd. eurų) investuoti į naują gamyklą Viskonsine (JAV). Akivaizdu, teigia K. Rogoffas, kad 13 tūkst. naujų darbo vietų Jungtinėse Valstijose – tik lašas jūroje, palyginti su 20 mln. (ar daugiau), kurias per metus privalu susikurti Indijai ir Kinijai, ar kad ir su dviem milijonais, kurių kasmet reikia pačiai Amerikai.

Ekonomisto manymu, JAV ir Europa gal ir turi tam tikrų galimybių siekti sąžiningesnės prekybos, kaip kad D. Trumpas žada padarysiąs. Pavyzdžiui, daugelyje Kinijos plieno gamyklų įrengtos naujausios taršos kontrolės sistemos, tačiau, norint sutaupyti, jas galima atjungti. Kai gamybos perteklius pasaulio rinkose išparduodamas dempinginėmis kainomis, Vakarų valstybėms niekas neuždraus imtis atsakomųjų priemonių.

Laimei, rašo jis, ilga protekcionizmo prekybos srityje istorija rodo, kad tokio atspalvio priemonės retai kada duoda būtent tokių rezultatų, kokių tikimasi. Kur kas dažniau daugiausia naudos iš to gauna turtingieji ir politiškai susijusieji, o labiausiai nukenčia vartotojai, priversti mokėti didesnes kainas.

Šalys, kurios pernelyg užsisklendžia, mėgindamos apsisaugoti nuo užsienio konkurentų, anksčiau ar vėliau praranda pranašumą, o tai, savo ruožtu, neigiamai atsiliepia ir inovacijoms, ir darbo vietoms, ir ekonomikos augimui. Antai Brazilija ir Indija, ilgą laiką laikęsi sau pačioms kenksmingos uždaros prekybos politikos, pastaraisiais metais pasidarė atviresnės.

Dar viena kliūtis yra tai, kad dauguma Vakarų ekonomikų per daugelį metų tvirtai įsiraizgė pasaulinėse tiekimo grandinėse. Net D. Trumpo administracijai teko persvarstyti planą trauktis iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo, kai pagaliau buvo suprasta, kad didelė dalis JAV importo iš Meksikos yra iš esmės amerikietiško turinio. Tikėtina, kad, nustačius aukštas tarifines kliūtis, amerikiečiai prarastų ne mažiau darbo vietų negu meksikiečiai. Savaime suprantama ir tai, kad jei JAV sumanytų gerokai kilstelti importo muitų tarifus, reikšmingą dalį sąnaudų tektų padengti ne kam kitam, o vartotojams, už tuos pačius produktus sumokant daugiau.

Daugiau dėmesio būtina skirti švietimui

Ekonomisto nuomone, prekyba vis labiau skverbsis į paslaugų sektorių. Žmogiškųjų išteklių paieškos platforma „Amazon Mechanical Turk“ (pavadinimas kilęs nuo XVIII amžiuje sukonstruoto šachmatų automato, kurio viduje, kaip vėliau paaiškėjo, vis dėlto slėpėsi žmogus) – yra puikus pavyzdys, kaip galima susirasti darbuotojų smulkioms užduotėlėms (programavimo, duomenų perrašymo ar kt.) atlikti, sumokant jiems trečiojo pasaulio lygio atlyginimą. Ne be reikalo šios „Amazon“ platformos šūkis – artificial artificial intelligence (liet. dirbtinis dirbtinis intelektas).

Net jei protekcionistams pavyktų užkirsti kelią panašaus pobūdžio rangai, kokios būtų to sąnaudos? Kad internetinių paslaugų platformos turi būti reguliuojamos, nėra jokios abejonės, pripažįsta K. Rogoffas, – tai aiškiai įrodė patirtis su „Uber“. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kiek darbo vietų kasmet turi sukurti Indija ir Kinija, ir turint galvoje, kad internetas vis dar be galo skvarbus, būtų naivu manyti, kad išsivysčiusios ekonomikos šalys galėtų smarkiai pažaboti paslaugų eksportą.

Tad kaip šalims kovoti su nevaržoma technologijų ir pramonės raida? Kalbant apie artimiausią ateitį, neblogų rezultatų būtų galima pasiekti patobulinus infrastruktūrą ir daugiau dėmesio skyrus švietimui. Kol visas pasaulis tvarkėsi su 2008-ųjų finansų krizės padariniais, Kinija sėkmingai plėtojo savo logistikos ir tiekimo grandines.

Pasaulyje, kuriame keisti darbus žmonėms gali tekti dažnai ir – kartais – radikaliai, būtina iš esmės keisti požiūrį į suaugusiųjų švietimą, ypač tokį, kuris gali būti teikiamas internetu. Ir paskutinis, bet ne ką mažiau svarbus dalykas, – valdžia turėtų inicijuoti ryžtingesnį lėšų perskirstymą per mokesčius ir asignavimų perkėlimą. K. Rogoffo teigimu, tradicinės populizmu grįstos prekybos politikos idėjos, panašios į tas, kurias palaiko D. Trumpas, nedavė gerų rezultatų praeityje, o šiais laikais, ko gero, veiktų dar prasčiau.