Kaip viskas pinga

Buvo laikai, kai visi duonos kepaliukai buvo sufasuoti į 1 kg ir 500 g pakuotes. Miltai - po 2 kg ir po 1 kg. O visų gamintojų pienas buvo parduodamas po 1 l. Šiandien užsukę į parduotuvę galite nustebti, kad už tą pačią kainą neapsižiūrėjus lengva įsigyti ne litrą, o gal tik 900 ar 800 ml pieno.

Pigesnė prekė brangesnė?

Kainų ir kiekių įvairovę galite pamatyti atsivertę bet kurio prekybos tinklo leidinį. Pavyzdžiui, viename prekybos tinkle pamatę „Vilkyškių“ 82 proc. riebumo sviesto pakuotę už 1,37 euro ir „Smetoniškos“ raugintos grietinės sviesto pakuotę už 1,53 euro, greičiausiai pasirinktumėte pigesnę pakuotę. Tačiau iš tiesų sumokėtumėte daugiau, nes pakuotė „Vilkyškių“ sviesto tesveria 175 g, o „Smetoniško“ - 200 g. Tad kilogramas neva pigesnio svieto iš tiesų kainuoja 7,83 euro, o „Smetoniško“ - 7,65 euro.

Taip pat galite sutrikti ir mėsos gaminių lentynoje pamatę, kad virta tradicinė „Daktariška“ dešra kainuoja 1,98 euro, o virta „Samsono“ senovinė daktariška dešra vos vienu centu brangesnė ir kainuoja 1,99 euro. Tačiau iš tiesų skirtumas gerokai didesnis, nes „Samsono“ dešra supakuota po 300 g, o tradicinė daktariška dešra net po 430 g, tad pigesnė ji visai ne 1 centu, o visais 2,03 euro už kilogramą.

Turbūt panašiai rinktumėtės ir virtas dešreles. Pamatę virtas „Rokiškio“ pieniškas dešreles už 1,24 euro kainą turbūt rinktumėtės pigesnes - 1,17 euro kainuojančias „Gaspadoriaus extra“ dešreles. Bet ir vėl apsigautumėte, nes šių pakuotėje tėra 260 g, o „Rokiškio“ - 290 g. Tad „pigesnių“ dešrelių kilogramo kaina yra 4,5 euro, o iš pradžių atrodžiusių brangesnių - 4,28 euro.

Panašią situaciją galite pastebėti ir rinkdamiesi varškės sūrelius. Jei iki šiol manėte, kad skiriasi tik gamintojas ir kaina, klystate. Geriau įsižiūrėkite į sūrelių svorį. Mat galite rasti ir 40 g, ir 45 g, ir 50 g, 43 g ar net 38 g pakuotes. Pavyzdžiui, jei manote, kad 0,23 euro kainuojantis glaistytas varškės sūrelis „Miau“ su vanile yra pigesnis už tokio paties skonio sūrelį „Dadu“, kainuojantį 0,26 euro, klystate, nes „Dadu“ sūrelio svoris yra 45 g, o „Miau“ - tik 30 g. O tai reiškia, kad iš pradžių pasirodžiusio pigesnio „Miau“ kilogramas kainuoja 7,67 euro, o „Dadu“ - 5,78 euro.

Tai tik keli pavyzdžiai. Palyginę bet kurių produktų pakuotes pastebėsite, kad svorių įvairovė yra didžiulė, tad, jei iki šiol manėte, kad skiriasi tik produktų kaina, įdėmiau pažiūrėję į pakuotes galite nustebti pamatę, kad įprastų grikių ar ryžių pakuočių po 1 kg kaip ir nebėra. Jūs perkate grikius ar ryžius 800 arba 400 g pakuotėmis. Įprastų 1 kg duonos kepaliukų taip pat retai kada pamatysite. Geriausiu atveju paskubomis galite pačiupti 700 g, o dažniau 500 g ar net 300, o gal ir 290 g sveriantį kepalėlį.

Panašios metamorfozės laukia pasižvalgius po pieno lentynas. Ar žinote, kad už 1 l 2,5 proc. riebumo „Saulės pieno“ reikia mokėti 0,74 euro, o tokio paties riebumo „Rokiškio“ naminis pienas kainuoja 0,77 euro, taigi brangiau, nors pakuotėje tėra 0,9 l pieno.

O jei vis dar manote, kad įprasta ledų porcija yra 120 ml, taip pat turėtumėte plačiau atmerkti akis prie ledų šaldytuvo, nes čia puikuojasi ir 100 ml „Dadu“ ledai, ir 90 ml „Klasika eskimo“ porcijos, ir net 80 ml „Max Twister“ ar net 70 ml „Junga“ ledų porcijos.

Taisyklių nebėra

„Vakaro žinios“ pasidomėjo, ar egzistuoja kokios nors normos, pagal kurias gamintojas turi pakuoti prekes, kad pirkėjas galėtų šiek tiek orientuotis parduotuvėje. Deja, kitados egzistavusi tvarka, kai kiekvienos rūšies produktams buvo taikomos pakavimo svorio taisyklės, panaikintos 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamentui ir Tarybai priėmus naują direktyvą. Kaip „Vakaro žinioms“ paaiškino Lietuvos metrologijos inspekcijos Matavimų ir tyrimų skyriaus viršininkė Nijole Maziliauskaitė, nuo 2003 m. iki 2015 m. galiojo Fasuotų produktų kiekio ir matavimo indų kontrolės techninis reglamentas, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. galioja „Fasuotų prekių ir matavimo indų techninis reglamentas“. Reglamentas privalomas gamintojams, fasuotojams ir importuotojams, tiekiantiems į rinką fasuotas prekes.

Tad įsigaliojus naujai iš ES nuleistai tvarkai gamintojai patys sprendžia, kaip nori pakuoti savo prekes. O reglamentas liko galioti tik alkoholiniams gėrimams. Jie iki šiol turi būti pilstomi tik pagal įstatymais numatyto tūrio pakuotes.

- To paties produkto skirtingo dydžio pakuotės yra tam, kad pirkėjui būtų patogiau ar kad jis sunkiau susigaudytų, kokia iš tiesų yra vieno ir kito produkto kilogramo kaina? - „Vakaro žinios“ paklausė Kauno smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos valdybos nario Artūro MACKEVIČIAUS.

- Pats pirkdamas produktus jau anksčiau pastebėjau, kad stengiamasi nukrypti nuo tradicinių pakuočių. Manau, kad tai yra užslėptas būdas kovoti už pirkėją jį inertiškai pagaunant nepastabumo akimirką. Gamintojai supranta, kad 1 kg pakuotė ir 0,8 kg pakuotė miltų vizualiai yra labai panašios. O jei jos nestovi šalia nestovi, apskritai sunku jas atskirti. O pirkėjas juk niekuomet neturi laiko, jis nuolat skuba ir tikrai nespėja pamatyti visos gausos etikečių, esančių parduotuvėje. Todėl dalis pirkėjų tikrai apsigauna net ir žinodami, kad etiketėje turi būti nurodoma produkto kilogramo kaina. Daugelyje prekybos centrų, jei turite akinius, galite pamatyti ant etiketės mažais skaičiukais užrašytą produkto kilogramo kainą. Aš ir pats, pirkdamas prekes parduotuvėms, nepasiduodu pirmam įspūdžiui pamatęs, kad vieno produkto kaina mažesnė už kito, - visuomet žiūriu etiketės apačią ir lyginu kilogramo kainą. Tik tuomet galiu sužinoti, kuris produktas iš tiesų yra pigesnis ar brangesnis. Nes atmintinai suskaičiuoti, kokia yra produkto, kurio pakuotėje yra 700 g, kilogramo kaina, yra labai sudėtinga.

- Daugelis pirkėjų turbūt nė nežino, kad šalia esantys indeliai grietinės, nors jų kaina labai panaši, iš tiesų skiriasi savo tūriu?

- Taip, ir tai pasakytina apie daugybę produktų: sviestą, supakuotą po 180 g, grietinę - po 380 g, marinuotus agurkus - po 0,750 l. Rodos, tarybiniais laikais buvo valstybinis nurodymas iš Maskvos, kokio dydžio ir formos kepaliukai duonos turėtų būti ir kiek sverti. O dabar įvairovė tokia, kad net nežinai, ko imtis. Kiekviena valstybė susigalvojusi savo tūrius, todėl juos labai sunku palyginti. Manau, kad tai yra triukas, siekiant mažesne kaina pritraukti pirkėją, kuris yra neatidus. Didžioji dalis pirkėjų žiūri tik į kainą, o tų, kurie nenori apsigauti ir įdėmiai stebi kainas, tėra gal koks penktadalis.

- Kodėl negalėtų būti patogių pirkėjams pakuočių standartų, kad būtų lengva suprasti, kiek iš tikrųjų kainuoja produktas?

- Spėju, kad tokia situacija yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pirmiausia todėl, kad bet koks ribojimas ar liepimas pakuoti pagal konkrečius dydžius prilygtų ES nurodymui, kad negalima pardavinėti riestų agurkų. Kuo daugiau suvaržymų, tuo daugiau nepatogumų gamintojui ir tiekėjui. Bet kokie ribojimai vertinami kaip pertekliniai.

Išleisti visiems taikomą dekretą galėtų būti sudėtinga pirmiausia todėl, kad ne visame pasaulyje svoris matuojamas kilogramais, skirtingose šalyse skiriasi ir matavimo sistemos. Manau, kiltų didelis pasipiktinimas. O ir susitarti būtų didžiulis iššūkis, tai ilgai užtruktų. Įsivaizduokite, kas būtų, jei nustatoma tvarka gėrimus pilstyti į 0,35 l tūrio buteliukus. „Coca-Cola“ gamintojai tuoj pat pradėtų grasinti teismais, norėdami išlaikyti savo ilgalaikį 0,33 l tūrį. Tokių gamintojų būtų ne vienas. Tad spėju, kad bendros sistemos greitai tikrai nebus.

- Tad lengviau visą atsakomybę nuleisti ant pirkėjo pečių?

- Deja, visa atsakomybė nuleidžiama ant kliento pečių. Neatidus klientas šiuolaikiniame versle visuomet bus nuskriaustas. Čia kaip ir pasirašant sutartį su operatoriumi. Jei nesugebėjai apskaičiuoti, kad tau užtenka 5 valandų pokalbių per mėnesį, o pasirinkai 11, tai ir mokėsi dvejus metus už 11 valandų, nors jų ir neiškalbi. Lygiai taip pat ir perkant prekes reikia būti atidžiam. Tačiau dažniausiai neatidūs būna tie pirkėjai, kurie ir šiaip mažai skaičiuoja kasdien išleidžiamus pinigus. Patikėkite, močiutės, gaunančios po 200 eurų pensijas, ilgai studijuoja etiketes, apskaičiuoja ir tiksliai žino, kurie produktai iš tiesų pigesni, nepaisydamos, kokia kaina užrašyta dideliais skaičiais. Joms kiekvienas centas yra aukso vertės.

- Tačiau nei turguje, nei mažesnėje kaimo krautuvėje, kur ant etikečių rašoma ranka, kilogramo kainą retai kas nurodo?

- Ji privalo būti parašyta, bet manau, kad didelė dalis prekybininkų nesilaiko šio nurodymo, nes tai papildomas darbas. O ir etiketėje sunku ranka surašyti tiek informacijos, kad ji neužgožtų mažos prekės. Prie garstyčių stiklainiuko nurodyta kaina etiketėje yra beveik už jį didesnė. O jei vitrina nedidelė ir joje bandoma sudėti kuo daugiau įvairesnių prekių, tai vien kiek vietos etiketės turėtų užimti. Žinoma, yra ir kitų atvejų, kai gali parašyti tik kilogramo kainą. Pavyzdžiui, daktariškos dešros atveju. Etiketėje matote kilogramo kainą, nes jos negalima pjaustyti pagal taisykles ir parduoti prapjautos. Tuomet pirkėjas turi iš anksto bandyti spėti, kiek svers jo pasirinktas gabalėlis ir kiek jis kainuos.

- Lietuvoje vis dažniau žmonės piktinasi, kad ne tik kyla prekių kainos, bet ir mažėja produktų pakuotės, nors politikai ir statistikai nelabai linkę tuo tikėti. Ar tikrai kainos nekilo?

- Negraži netiesa viešai skelbiama, nes kainos tikrai pakilo ir patyliukais kyla.

- Jau dabar tautiečiai renkasi važiuoti apsipirkti į kaimyninę Lenkiją. Ar tai rodo, kad esame nepajėgūs atlaikyti lietuviškų kainų gaudami lietuviškus atlyginimus?

- Žmonės yra visuomet teisūs ir reikia prie to priprasti. Esant skirtingoms sąlygoms žmogus visuomet suras racionaliausią sprendimą. Jeigu pinigų suma, kurią jis išleidžia maistui, yra per didelė jo šeimos biudžetui, o Lietuvoje taip ir yra, jis ieškos išeičių. Išeitis gali būti arba papildomai užsidirbti, ir ne visuomet legaliai, arba legaliai prisipilti ne per daug brangių degalų ir nuvažiuoti keliasdešimt kilometrų į Lenkiją apsipirkti du ar net tris kartus pigiau. Ar galime smerkti nors vieną mūsų pilietį, jei jis ieško išeities iš neturėjimo, kur dėtis? Jokiu būdu. Juk politikų darbas yra stengtis padaryti tokias pačias sąlygas Lietuvoje ir ekonomiką sutvarkyti taip, kad būtų panašu į Lenkijos atvejį. Bet šito padaryti nemokame, nes valstybėje mieliau taškomi pinigai tokiems beprotiškai brangiems projektams, kaip SGD terminalas, atominės elektrinės uždarymas, kelių, kurių kilometras kainuoja daugiau nei geriausios magistralės Vokietijoje, tiesimas.

Gitana ALENČIKIENĖ, KTU Maisto instituto vyresnioji mokslo darbuotoja:

Laisvoje rinkoje atsakomybė perkant tenka pirkėjui ir nereikia manyti, kad už jį pasistengs ar pagalvos pardavėjas. Taip, yra įstaigos, kurios kontroliuoja produktų saugą ir kokybę, metrologai atlieka tyrimus, ar įmonės, sverdamos produktus, nepažeidžia leistino svorio svyravimo. Tai yra reglamentuota ir už nusižengimus laukia atsakomybė. Bet kartais pasinaudojama tuo, kad vartotojas nepasižiūri, kas parašyta ant etiketės, ir tai nepažeidžia jokių reglamentų. Jei įsigijome prekę ir jos svoris neatitinka nurodyto ant pakuotės, tai yra pažeidimas, o jei mes sumokėjome daugiau, nei galėjome, deja, tai yra mūsų kaltė, kad susiviliojome gražia pakuote ar nusprendėme negaišti laiko apsipirkdami.

Pirkėjui įvairios pakuotės gali būti patogesnės, jei jis mano, kad jam gal nereikia viso litro pieno. Ne visiems reikia didesnių pakuočių grietinės ar sviesto. Vartotojui taip leidžiama rinktis, pateikiant įvairių dydžių analogiškų produktų pakuotes, tačiau rinktis reikia atsakingai. Gamintojai ir pardavėjai privalo rašyti ir kilogramo kainą tam, kad vartotojas galėtų atsirinkti. Taip, ši informacija pateikiama smulkesnėmis raidėmis, jai reikia atidumo. Greičiausias būdas sužinoti tikrą produkto kainą šiandien ir yra žiūrėti būtent į tą smulkiau parašytą kainą.

Gamintojai, aiškindami, kodėl taip įvyksta (kad prekės pakuojamos ne į suapvalinto svorio pakuotes - aut. past.), tai atvejai, kai brangsta žaliavos arba darbo jėga. Tokiu būdu padidėja prekės savikaina. Tad gal žmogus nenorės pirkti brangesnio 200 g dešros gabalėlio, bet už tą pačią kainą jis nusipirks 175 g. Gamintojas taip gali kompensuoti pakilusią prekės kainą.

Aš ir pati kartais jaučiuosi permokanti už pakuotę. Aš suprantu, kad pakuotė turi savo kainą ir kuo pakuotė didesnė, tuo brangiau turėtų kainuoti produkto kilogramas. Bet Lietuvoje ne visuomet taip yra ir tai šiek tiek erzina. Turbūt taip žaidžiama vartotojų jausmais. Pirkėjas turi žinoti, kad pinigai yra jo, ir jis turi žinoti, už ką jis sumoka ir kokia yra pasekmė. Turime išmokti skaičiuoti savo pinigus suvokdami, kad ne tie didieji skaičiai etiketėje yra svarbiausi. Verslininkas už mus apie tai nepagalvos, nes jo tikslas yra parduoti prekę.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"