Jei žvaigždės krito, kaip išgyveno eiliniai

Nuo finansinių nesėkmių nė vienas nesame apsaugotas. Ekonominės krizės metais tą pajuto tūkstančiai šalies gyventojų, likę ir be pinigų, ir be svajonės apie gražesnę, turtingesnę ateitį.

Skandina prabangūs namai ir verslai

1996 metų konkurso „Mis Lietuva“ laimėtoja Sandra Chlevickaitė praėjusią savaitę išgirdo liūdną žinią - teismas nepatvirtino jos skolų grąžinimo grafiko, o tai reiškia, kad dar pernai balandį jai suteiktas leidimas bankrutuoti nebegalioja. 36 metų moteris asmeninio bankroto siekė ne vienerius metus. Jis buvo paskutinė galimybė atsikratyti milžiniškos jau kone dešimtmetį besivelkančios skolos.

S.Chlevickaitė beveik milijono litų banko paskolą namui įsigyti paėmė prieš pat 2008-ųjų krizę. Didžiąją jos dalį ji ketino padengti kone iškart - pardavusi butą sostinės centre. Tačiau krizei įsismarkavus, nekilnojamojo turto vertė stipriai krito ir planas žlugo. Gražuolė neišgalėjo kas mėnesį mokėti bankui tūkstantinių įmokų, tad jai pačiai teko kraustytis į butą, o namą parduoti. Deja, tik už pusę kainos, nei buvo už jį sumokėjusi. Po šio sandorio liko dar pusės milijono litų skola, kuri asmeninio bankroto atveju būtų buvusi nurašyta.

48-erių Ramūną Rudoką į finansinę aklavietę taip pat atvedė prabangus namas. Aktorius pirko jį prieš penkerius metus už paskolą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad kasmėnesinės įmokos bankui neatitinka jo finansinio potencialo. Pernai R.Rudokui teko rašyti prašymą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, nes net ir pardavus namą jam liko 144 tūkst. eurų įsiskolinimas. Šį kovą teismas pripažino jį bankrutavusiu.

Prieš dešimtmetį, ekonominio pakilimo metais, į verslą pasuko ir atlikėjas Andrius Rimiškis. Tuo metu nepaprastai populiarus dainininkas iš Jūžintų scenoje uždirbtus pinigus investavo į statybas tikėdamasis, kad šios sukraus aukso kalnus. Tačiau sunkmetis verslą sužlugdė, atlikėjas prarado trečdalį milijono litų savų pinigų ir įklimpo į skolas. Nepajėgdamas atsiskaityti su kreditoriais, jūžintiškis kreipėsi į Latvijos teismus, nes tuo metu Lietuvoje dar nebuvo fizinio asmens bankroto įstatymo. 2013 m. jis buvo paskelbtas oficialiai bankrutavusiu. Ir nors paskui dar sekė bylinėjimaisi su Klaipėdos antstoliais, dainininkas galėjo lengviau atsipūsti ir vėl kabintis į gyvenimą.

„Mane nužudė ES milijonai“, - yra sakiusi verslininkė ir atlikėja Daina Bilevičiūtė. Kultūrinio turizmo sodybą Varėnos rajone bandžiusi įkurti moteris tėškėsi veidu į žemę - prarado viską, ką iki tol buvo užgyvenusi, ir dar liko skolinga bankui ir kitoms institucijoms keturis milijonus litų (1,16 mln. eurų). Kelerius metus jai teko suktis ne versle, o teismų ir nemalonumų karuselėje. D.Bilevičiūtė kaltinta sukčiavimu ir dokumentų klastojimu, kurių ji ėmėsi siekdama gauti ES paramą sodybai kurti. Kalėjimo ji išvengė, bet jėgų tolesniam gyvenimui teko semtis ir pas psichologus, ir pas ezoterikus. Dabar 52 metų moteris vėl trykšta energija, šoka, dainuoja, provokuoja aktų fotosesijomis.

Klimpo ir motina, ir dukra

Atlikėja Birutė Petrikytė dar nežino, kokią ateitį jai ruošia teismas. Posėdžiuose ji lankosi kartu su savo vyru Igoriu Karžickiu - abu nuo praėjusių metų rudens siekia būti paskelbti bankrutavusiais. Už banko paskolą, paimtą 2006-aisiais, pajūryje įsuktas šeimos verslas - svečių namai ir restoranas „Birutės uostas“ - tebegyvuoja, sezono metu ten vyksta skambūs renginiai. Vis dėlto pajamų pakanka tik verslui palaikyti, bet ne atsiskaitymams su banku.

„Į viską žiūriu pasaulietiškai. Bankrotas egzistuoja jau 500 metų, o verslas yra verslas - jis visada susijęs su rizika. Mano situacija nėra niekuo ypatinga, aš tik mažas žmogelis, niekas, palyginti su tais, kurie stambiai bankrutuoja“, - nenoriai į kalbas leidosi atlikėja.

B.Petrikytė puikiai supranta, kad asmeninis bankrotas finansiškai ją apribotų - tektų gyventi stipriai susiveržus diržus. Bet ji, taip pat ir jos vyras Igoris, vis vien siekia pasinaudoti tokia galimybe, nes po penkerių metų likusios skolos būtų nurašytos. Grąžinti visų įsiskolinimų ji nemato galimybės, nors netoli Palangos už banko paskolą įkurtas „Birutės uostas“ nedidelėmis apsukomis veikė ir šią vasarą. Be to, Birutė dar verčiasi pasirodymais scenoje. Skolas, tvirtina, galėtų pati sumokėti nebent tuo atveju, jei prieš akis turėtų du gyvenimus.

„Bet kodėl turėčiau nusiminti? Juk tai ne liga. Mano gyvenimas - kaip medalis su dviem pusėmis. Dainuoju, mėgaujuosi atlikėjos karjera, o verslas nepasisekė, ir nieko čia nepadarysi. Nepasiduodu juodoms mintims, nes skaitau psichologines knygas“, - aiškino Birutė.

Iš tiesų, prieš kelerius metus švęsdama 60-metį, atlikėja buvo surengusi įspūdingus šou didžiausiose Lietuvos scenose - Vilniaus „Siemens“, Kauno „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Švyturio“ arenose. Jiems praūžus į viešumą iškilo kitos medalio pusės reikalai - dešimtimis tūkstančių eurų privatiems asmenims B.Petrikytės skaičiuojamos skolos, kurių jau buvo ėmęsi antstoliai.

Beje, atlikėjos duktė Andželika taip pat yra įmerkusi uodegą į paskolas. Jos įsipareigojimai įvairiems bankams siekė pusantro milijono litų. Skolų išieškojimo ji irgi mėgino išvengti siekdama bankroto, bet nesėkmingai. 2013 m. Palangos apylinkės teismas atsisakė A.Petrikytei kelti fizinio asmens bankroto bylą ir liepė skolas sumokėti pačiai. Jos atvejis - pirmas toks Lietuvoje.

Po bankroto ne scena rūpi

Prieš dešimtmetį ant rankų nešiotas dainininkas A.Rimiškis - maloni išimtis iš nusivažiavusių, bet visuomenės dėmesio vis viena reikalaujančių atlikėjų. Vaikinas iš Jūžintų kaimo, aukštai kilęs ir skaudžiai kritęs, dabar gyvena tyliai ramiai ir niekam nelenda į akis. Netrukus 30-metį švęsiantį vyrą džiugina maži dalykai, stiprina mylima šeima. Gruodį, galbūt net per patį Andriaus gimtadienį, į šį pasaulį turėtų ateiti jo antra dukrytė.

„Sakote, kalbėsime apie nemalonius dalykus? Bankrotas man nėra ta tema, kurios vengčiau. Šito kelio tikrai niekam nelinkėčiau, bet juo pasukęs gavau naujo gyvenimo viziją, galimybę atsistoti ant kojų, auginti vaikus. Tai tikrai geriau nei pasiduoti alkoholiui ar kitiems kraštutiniams dalykams. Palaikau tuos, kurie atsiduria panašioje situacijoje, ir visada primenu: nebankrutuoja tie, kurie nieko nedaro, o tie, kurie daro, nėra apsaugoti nuo nesėkmės“, - tvirtino Andrius.

Sužlugus statybų verslui, į kurį buvo sukišti visi scenoje uždirbti pinigai, liko milžiniškos skolos. Išsikapstyti iš jų liūno tuo metu, kai šalyje vyravo ekonominis sąstingis, nebuvo jokių galimybių. A.Rimiškis nepalūžo, nors kai atsigręžia atgal, atrodo, kad labai lengvai galėjo neatlaikyti. Padėjo artimieji, pirmiausia žmona, tėvai, taip pat ir visa dainininko aplinka, žmonės, kurie tiesiog jį mylėjo nieko nereikalaudami ir nuoširdžiai palaikydami. Be to, sako, vargu ar būtų išgyvenęs.

A.Rimiškis dėjo daug pastangų, kad jo bendravimas su kreditoriais klostytųsi sklandžiai. Tai pavyko: tarp jų nėra nė vieno, kuris siektų išplėšti širdį, žmogiškai tariamasi dėl kompromiso.

Asmeninis bankrotas gelbsti nuo skolų, bet ilgam laikui priverčia nusileisti žemiau skurdo ribos. Dainininkas tvirtina apie tai nemąstęs.

„Kai tokia situacija, būtinybė stipriai apriboti savo išlaidas tikrai nėra pats nemaloniausias dalykas, - prisipažino Andrius. - Bet man niekada neteko skaičiuoti kiekvieno kąsnio. Labai džiaugiuosi, kad turiu uošvius, savo tėvelius, kurie gyvena kaime. Mums nereikia pirkti nei bulvių, nei mėsos. Jeigu neturėčiau šių nuostabių žmonių, tas diržų susiveržimas net ir nepadėtų, nes kalbant apie dabartines kainas sunku rasti tinkamą žodį. Tai ir žiauru, ir bjauru. Jei ne tėvai ir uošviai, tikriausiai būčiau priverstas emigruoti.“

Anksčiau visos Lietuvos širdis virpinęs atlikėjas dabar iš dainavimo duonai neužsidirba. Prisipažįsta, kad scena ir anuomet buvusi tik pomėgis, o ne būdas susikrauti turtus.

Psichologas, socialinių mokslų daktaras Vytautas Čepas nesistebi, kad skolomis apaugę pramogų pasaulio atstovai nesikuklina reikalauti visuomenės dėmesio. Kur ten kuklinsis, kai jaunoji karta juos mėgdžioja, o moterytės alpsta vos pamačiusios.

Finansinės šio sluoksnio atstovų nesėkmės nėra atsitiktinės. Panašiai buvo pačioje Nepriklausomybės pradžioje. Tik tada verslauti metėsi ne atlikėjai, o sportininkai, dažniausiai boksininkai ir imtynininkai, bandę kažką pirkti, kažką parduoti.

„Jie buvo drąsūs žmonės, juk kovinėms sporto šakoms reikia aršumo. Jie nebijojo eiti į areną, galvojo, kad seksis ir čia. Bet pasirodė, kad verslui reikia žinių. Kas dabar liko iš tų visų koncernų, bankų? Niekas nė neprisimena, kad jie buvo. Pati rinka, pats gyvenimas pastatė tuos sportininkus į vietą - vieni nuseno, kitus iššaudė. O paskui atėjo nauja banga - „žvaigždžių“. Jei jie būtų atėję devyniasdešimtais metais, dabar irgi jau gulėtų po žeme“, - be užuolankų kalba V.Čepas.

Drąsių neišmanėlių šiandien laukia ne reketas, kaip anuomet, o finansiniai spąstai. Neįmanoma į juos neįkliūti, kai nieko neišmanydamas apie bankininkystę imi kreditus ir galvoji, kad klestėsi. V.Čepas atkreipia dėmesį, kad šou pasaulio atstovai paprastai neria į dvi sritis - statybas ir restoranų verslą.

„Ar statybų verslo gali imtis dainininkas? - klausia mokslininkas. - Net ekonominius mokslus baigę žmonės tokio sudėtingo verslo nesiima. Gali nebent pastatus pirkti, remontuoti ir tada parduoti, bet ir tam reikalingos tam tikros žinios. O jų gi nėra!“

Jam akivaizdu, kad pasmerktas buvo ir B.Petrikytės verslas. Bent kiek praprusęs žmogus žino, kad su vienu restoranėliu neišgyvensi, reikia kurti tinklą. O ji ėmė milžinišką paskolą vienam vieninteliam objektui. Rizikinga koncentruotis ne tik į vieną objektą, bet netgi į vieną sritį. Patyrę verslininkai stengiasi aprėpti iškart kelias - tarkim, verčiasi nekilnojamuoju turtu, o šalia dar ir automobilių prekyba. Kai vienas nuostolingas, kitas ištraukia.

Fizinio asmens bankroto galimybė - kaip šiaudas nelaimėliams. Tačiau yra tokių pavojų, nuo kurių nė jis neišgelbės. Gyvenimą skolininkui gali labai pagadinti blogų paskolų supirkėjai. Tarkim, pusės milijono skolą iš nesitikinčio ją atgauti kreditoriaus jie nuperka už 50 tūkst., tada siunčia pas skolininką „keturkampius“ vyrukus ir panašiai.

„Žmogus, kurį visi pažįsta, su kuriuo gatvėje kiekvienas nori pasisveikinti, pradeda jaustis tarsi ne šių matmenų gyventojas. Toks įtiki, kad jam viskas galima ir leidžiama, galvoja, kad jį visi myli. Bet kiek myli, lygiai tiek ir nekenčia. Tik jis to nemato, nes yra pakilęs virš visko“, - kas dedasi vadinamųjų žvaigždžių galvose, aiškina psichologas.

Išeini į areną, ir tave penkių tūkstančių minia pasitinka plojimais, vaikai klykia, panelės alpsta. Tada ir atrodo, kad gali girtas sėsti prie vairo, ne važiuoti, o skraidyti, - viskas galima. V.Čepas primena, kad filosofas Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie Amerikos kino, pramogų žvaigždes, sakė, jog jie nėra žmonės. Nes yra tiek visko pertekę, kad nebesuvokia nei kur jie gyvena, nei kas pasaulyje vyksta. Nors mūsų šalyje to mastai kur kas kuklesni, „žvaigždžių“ galvose vyksta tokie pat pokyčiai.

„Užsukęs į restoraną Vilniuje ar Klaipėdoje matau, kaip jie elgiasi, - tarsi pasaulis būtų jiems po kojomis. Iš čia ir visos jų bėdos. Pervertina savo galimybes, po to skaudžiai krinta. Ar bent vienas sveiko proto žmogus imtųsi tokio projekto kaip D.Bilevičiūtė? Ir dar aiškintų, kad partneris ją suvedžiojo, apgavo? Paskui tokiems nieko kito nelieka, kaip grįžti į savo amatą“, - piktinasi V.Čepas.

O čia prasideda dar įdomesni dalykai. Publika, užuot nuo jų nusisukusi ir pamiršusi, pasitinka dar garsesniais plojimais. Kodėl? Psichologas tai aiškina labai paprastai: katalikiškoje Lietuvoje tie, kurie mušami, labai mylimi. Taip iškilo Naglis Puteikis - prisigėrė, prisidirbo, bet paskui viešai paatgailavo ir tapo politikos žvaigžde.

„Kas yra katalikų šventieji? Moteris - buvusi paleistuvė, vyras - irgi koks nors nusidėjėlis, bet labai uoliai atgailavęs. Tauta galvoja: jei žmogus padarė klaidą, atgailauja, jis daugiau to nedarys. Tokia yra katalikiško tikėjimo dogma. Kodėl estai tokių cirkų nedaro? Nes jie nėra katalikai ir tokių nesąmonių nepripažįsta. Estai racionalūs, o pas mus pirmoj eilėj emocijos. Juk berniukas suklydo, jis norėjo biznį daryti, dabar reikia jam padėti, gal kitą kartą jis padarys geriau“, - aiškina psichologas.

Protestantai tokiais atvejais nesiseilioja, jie sako, kad parpuolusiam žmogui niekas kitas nepadės, tik jis pats. O begalinis gailestis, demonstruojamas katalikų, daro tik meškos paslaugą. Todėl ir turime tokius vaisius, kai ištisas sluoksnis tautiečių laukia malonės ištiesę ranką, bet nė piršto dėl savęs nepajudina.

„Mano kaimynas 20 metų nedirba. Ir puikiausiai gyvena. Ir dar nepatenkintas, kad mažos išmokos, kad greitoji pagalba atvažiuoja per vėlai, kad vaikus į mokyklą ne taip parveža. Sakau, tu juk viską gauni nemokamai, o jis savo varo: per vėlai greitoji atvažiavo. Nors duok į snukį! Ir ne jis vienas toks tame kaime, visi ten tokie“, - piktinasi V.Čepas.

Jis įsitikinęs: mielaširdystė visada veda prie katastrofos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“