Jauniems ūkininkams nesaldu

Nuo vaikystės prie žemės

Nuosavą ūkį jaunas vyras įkūrė prieš šešerius metus, bet su žemės darbais pažįstamas nuo pat vaikystės - kur buvęs, kur nebuvęs vis patalkindavo tėčiui Vytui Januškevičiui, žinomam rajono ūkininkui.

Tėvo ūkyje daugiausia auginama grūdinių kultūrų, o nuo jo „atsidalijęs“ sūnus ėmėsi auginti mėsinius galvijus - limuzinus, angusus ir herefordus. Apie 30 iš 130 hektarų nuosavos ir antra tiek Januškevičių nuomojamos žemės sudaro ganyklos, kur šiemet ganėsi 190 galvijų. Kiti žemės plotai skirti gyvulininkystės ūkiui aptarnauti, - juk be geros kokybės miltų, be šiaudų neišauginsi gyvulio, kurio mėsa būtų aukščiausios kokybės.

Buvusi kolūkio, o dabar N.Juš-kevičiaus ferma Makniūlaukės kaime tviska nauju stogu, tačiau iki galo jai sutvarkyti dar prireiks nemažai investicijų. Ūkininko klausiu, ar tiesa, kad mėsiniai galvijai nelabai bijo šalčio ir sniego.

„Ką knygutėse rašo, nebūtinai yra tiesa, - juokiasi N.Januškevičius. - Mėsiniams gyvuliams irgi reikia normalios priežiūros - norint ką nors iš jų gauti, reikia intensyviai auginti. Tik žindenes karves galima šiek tiek „ant bado“ palaikyti, bet tada prasideda kiti niuansai - jos nustoja rujoti. Gyvulį vis tiek reikia laikyti ir sausai, ir sočiai. O kai viskas susideda - pašarų kaina, auginimas, veterinarų paslaugos, - metų pabaigoje matai, kad nieko neuždirbai. Bet užtat žmonėms turime ir žiemą darbo...“

Auginti neapsimoka

Ūkininko teigimu, galvijų auginti nebeapsimoka nei už paramą intensyviai gyvulininkystei, nei už tiesiogines išmokas, mat parama skirstoma, švelniai tariant, keistokai.

„Išmokos už gyvulius ir už hektarus eina atskirai. Kas turi gyvulių - turi vieną kartą šienauti pievas ir ganyklas arba ganyti. O kas gyvulių neturi - du kartus nušienavai, išmoką pasiėmei, ir gulėk sau ant sofos, - stebėjosi N.Januškevičius. - Anksčiau būdavo, kad, jei neturi gyvulio, negali deklaruoti vien tik ganyklų ir pievų. O dabar visos „bobutės“ šienauja, o ūkininkai dirba...“

Dėl tokios tvarkos ūkininkams, kurie nori plėsti savo ūkį, sudėtinga išsinuomoti žemės. Mat žemės savininkui labiau apsimoka už 60 eurų savo tuščias ganyklas 2 kartus nušienavus gauti daugiau kaip 100 eurų išmoką, negu už 60 eurų išnuomoti ūkininkaujančiam kaimynui.

Ką nors užsiauginti savo trihektariuose sklypuose dažnas kaimietis nemato jokio reikalo - juk daug patogiau gyventi iš pašalpų. Dėl to ir darbininkų ūkininkui pasisamdyti būna ne taip paprasta.

„Niekas nenori sunkiau dirbti, neprisišauksi net akmenų nurinkti...“ - numoja ranka N.Januškevičius.

Jis teigia supratęs, kad ir pats su gyvulininkyste gerokai „įklimpo“, nes pinigų investuota daug, o grąža menka.

„Turime 190 galvijų, bet norint pragyventi iš mėsinės gyvulininkystės tai yra mažai. Vokiečiai yra suskaičiavę, kad vokiečių šeima, kad iš to pragyventų, turi laikyti mažiausiai 500 galvijų. O juk jų ir išmokos didesnės, ir supirkimo kainos. Galime įsivaizduoti, kiek gyvulių reikėtų lietuviui ūkininkui, kad pragyventų, - tikrai daugiau nei 500. O tada ir žemės reikia šimtų hektarų“, - svarsto ūkininkas, besiviliantis, kad ateityje ir jo ūkis sustiprės.

Tai priklausys ir nuo mėsos supirkimo kainų, kurios kol kas nedžiugina. Pasak pašnekovo, grynaveislius arba ir mėsinius mišrūnus, jei jie gerai atpenėti, perka italai, turkai, graikai. Eksportuotojai atvažiuoja į ūkį patys arba įsigyja galvijus per tarpininkus Lietuvoje.

„Teko bendrauti su italu - gyvena Lietuvoje, kalba lietuviškai. Kurie į Turkiją veža, atvyksta arba pats turkas, arba supirkėjai iš Lietuvos, Lenkijos, - sakė N.Januškevičius. - Gyvulius visada apžiūri vietoje - aklai nieko neperka. Ir jeigu tu neturi pilno galvijų furgono, geros kainos negausi. Kam jiems mokėti labai brangiai, kai jie žino, kad „Utenos mėsa“ ar kitas kombinatas už kilogramą neduoda daugiau kaip 1,40 euro?“

Pats ūkininkas džiaugiasi į užsienį nors po 2 eurus už gyvo svorio kilogramą pardavęs: „Ką tu, ūkininkas, gali padaryti - neauginsi gi to gyvulio visą gyvenimą, dvejų metų sulaukusius nori nenori reikia parduoti. O beveik už dyka parduoti nesinori...“

Ar nekyla piktumas, išvydus tris keturis kartus didesnes jautienos kainas parduotuvėje?

„Kainos didžiulės, bet parduotuvėje jūs negausite mėsinių buliukų mėsos. Ten ne jautiena, o karviena - kokių 15 metų melžtų arba jau leisgyvių karvių, bet ne mėsinių galvijų mėsa. Manau, kad ir patys kombinatai, jeigu pavyksta didesnį kiekį mėsinių supirkti, verčiau eksportuoja į užsienį“, - atkreipia dėmesį pašnekovas.

Komentaras

Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininkės Marijonos Lukoševičienės teigimu, prie žemės pamažu atsiranda daugiau jaunų žmonių. Anksčiau neretai ūkis būdavo užrašomas vaikų vardu, o žemę ir toliau nuolatos dirbdavo tėvai, iš vaikų tik talkos sulaukdami. Bet pastaruoju metu jau ir pats jaunimas vis dažniau bando grįžti į kaimą.

Ignalinos rajone žemės prastos, nederlingos, pasikliauti vien pajamomis iš žemės ūkio gana rizikinga, ypač smulkesniems, todėl žmonės neapleidžia ir „valdiškų“ darbų. O darbštūs aukštaičiai suspėja ir darbdaviui naudos duoti, ir savo ūkyje susitvarkyti.

„Būna, kad dirba ūkininkas samdomą darbą miške arba gaisrinėje, žmona - globos namuose. Vieno jauno avių augintojo šeima Vilniuje gyvena. Visaip pas mus žmonės sukasi“, - teigia M.Lukoševičienė.

Vis dėlto šiandienos tendencijos Ignalinos ūkininkų vadovę džiugina. Mat anksčiau kone visą ES paramą žemės ūkiui susišluodavo stambesni ūkininkai, o dabar, nauju finansiniu laikotarpiu, paramos kliūva ir mažesnių ūkių projektams.

„Buvo žmonių, kurie savo rizika net kombainus pirko, nes reikėjo kulti. Aišku, nerimo buvo, ar ūkis atitiks reikalavimus gauti paramą, bet dabar jau sutartys pasirašytos, atvyksta komisijos tikrinti už paramą nusipirktų daiktų - galima atsikvėpti lengviau...“ - kalbėjo M.Lukoševičienė.

Anot jos, ūkininkauti ateinantys jauni žmonės jau nebeturi tiek daug baimių kaip vyresni ūkininkai, kuriems žemės ūkis buvo ir lieka jų gyvenimo būdas.

„Jaunimo supratimas šiek tiek kitoks - jie į žemės ūkį žiūri kaip į verslą ir drąsiau skaičiuoja, kaip paims paskolas, iš kur jas atiduos“, - sakė ūkininkė, tačiau pripažino, kad bankai entuziazmu skolinti jaunųjų žemdirbių projektams netrykšta.

Arčiausiai ūkininkų ir palankiausiai nusiteikęs „bankas“ yra Ignalinos kredito unija, kurios viena iš steigėjų yra ir Ūkininkų sąjunga. Ūkininkų projektus, jų galimybes grąžinti kreditus vertina žmonės, kuriems žemės ūkis - ne svetima veikla.

„Aišku, didelių lengvatų ūkininkams taikyti neleidžia bendros taisyklės, kurių laikymąsi kontroliuoja Lietuvos bankas. Bet, jeigu ne unijos skolinamos lėšos, daugelis ūkininkų niekaip negalėtų plėstis vien iš savo uždirbtų pinigų“, - teigė M.Lukoševičienė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“