Išskirtinis interviu su verslininku Ignu Staškevičiumi: Kodėl lietuvių verslas ėmė trauktis į užsienį?"

- Kodėl lietuviškas verslas ėmė trauktis į užsienį - ar mūsų verslininkams Lietuvoje tapo per sunku dėl valdžios nustatytos mokesčių politikos, apribojimų? - „Respublika“ paklausė I. Staškevičiaus.

- Yra labai daug skirtingų priežasčių, kodėl mūsų verslininkai nori kažko pasiekti užsieniuose. Pačiam man teko matyti iš arti, kaip „Vilniaus prekybos“ įmonės tiesiog išaugo Lietuvos marškinius, ėmiau vadovauti projektams Latvijoje, Estijoje, vėliau atsivėrė kitos rinkos - Bulgarija, Rumunija, Ispanija, Lenkija.

Įmonė NDX, kurioje tiesiogiai dirbu, turi padalinių Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje. Ir manau, kad tai nėra blogai. Verslo išsikraustymo procesus turbūt palyginčiau su Lietuvos sportininkais, kurie žaidžia užsienio klubuose. Juk net mūsų žiniasklaida praneša, kad žaisdamas už kokią nors Ispanijos ar Amerikos komandą lietuvis krepšininkas išbėgo į aikštelę trims minutėms ir pelnė du taškus. Regis, tie du taškai yra smulkmena, bet mums juk smagu, kad tai yra būtent lietuvis, kuris žaidžia gerame klube, uždirba gerus pinigus.

Tas sportininkas žaidžia geresnėje lygoje - juk NBA yra nepalyginti aukštesnio meistriškumo mokykla nei LKL. Panašiai yra ir versle. Lenkijos rinką aš pavadinčiau kur kas aukštesnio lygio nei Lietuvos. Ne tik dėl to, kad šalyje kaimynėje gyvena kone 40 mln. žmonių. Lenkijoje yra milžiniška konkurencija, ten dirba galybė galingų užsienio koncernų, kuriems ši rinka yra daug įdomesnė nei Lietuvos, todėl į ją jie sulindo visi. Man teko matyti, kaip koks nors Japonijos verslo gigantas atėjimą į Europą pradeda būtent nuo Lenkijos.

Lenkijos rinka yra ne tik dinamiška, jauna, atverianti kelius ir į Rytus, ir į Vakarus. Ji netoleruoja verslo klaidų ir apsileidimo. Jeigu kas sugeba užsidirbti Lenkijoje, tai jau yra tam tikras kokybinis įvertinimas.

Lietuvos rinka yra tokia nedidukė, kad čia bet koks ryškesnis judesys sukelia audrą stiklinėje. Kalbėdamas su žmonėmis aš jau kelis kartus klausiau auditorijos: ar tikrai būtų geriau, jeigu mūsų įmonė būtų įsijungusi į peštynes dėl Vievio paukštyno? Bet kokia žinia apie tai, kad kas nors iš didžiųjų Lietuvos verslo žaidėjų ką nors perka ar stato, nebūtinai yra gera mūsų visuomenei.

Be to, kiekvienas turime ambicijų, tad kyla noras pažaisti ir kitur. Tai įdomu ir ekonomiškai, nes kai apžvelgi didesnį regioną, jame randi ir įdomesnių projektų. Kai nori įsigyti kokį nors fabriką, Lietuvoje jo tiesiog gali nebūti. 

Pernai Slovakijoje mes įsigijome kūdikių tyrelių gamybos įmonę ir su vietos partneriu ją gana sėkmingai vystome. Lenkijoje įsigijome mėsos konservų, ėdalo naminiams gyvūnams, daržovių konservų įmones. Prisimenu, kaip kadaise „Maxima“, eidama į Latviją, jos rinką atvėrė mūsų šalies gamintojams, bet dabar mes, žaisdami Lenkijos rinkoje, labai pasigendame lietuvių prekybininkų paramos.

- Ar tikrai išėjote vien dėl išaugtų marškinių, gal tam įtakos turėjo ir neprognozuojamas mūsų valdžios požiūris į verslą, juk net pati prezidentė Dalia Grybauskaitė savo kadencijos pradžioje atvirai grasino neįvardytiems oligarchams?

- Jeigu apskritai ko nors bijotum Lietuvoje, reikėtų tik susikrauti lagaminus ir ieškoti tos šalies, kur tau nebūtų taip baisu. Nėra juk viskas tik juoda ir balta, būna tarpinių spalvų.

Finansų krizė, politinės permainos kai kuriuos verslininkus privertė susimąstyti, kad verta investuoti ne tik Lietuvoje. Bet tai nereiškia, kad visi turi pasitraukti iš čia ir užsidaryti užsienyje kaip kokie rusų oligarchai. Kai kam net sveika išbandyti savo jėgas svetur, taip paliekant Lietuvoje nišų kitiems, smulkiajam, vidutiniam verslui.

Nemanau, kad Lietuvos verslo aplinka, mokesčių sistema, licencijavimas, reguliavimas, įmonių steigimo, finansavimo dalykai yra blogi. Atvirkščiai, jeigu reikėtų atsakyti, kur lengviau dirbti - Lietuvoje ar užsienyje, pasakyčiau, kad lietuviui lengviau yra tik Lietuvoje.

- Tačiau jūs nusprendėte dirbti ten, kur sunkiau?

- Sėkmingai investuoti milijoną ir milijoną uždirbti užsienyje yra dešimt kartų sunkiau, nei tą patį padaryti su dešimčia milijonų Lietuvoje. Tai susiję ne tik su atstumais, svetima aplinka, bet ir daugybe kitų subtilių veiksnių.

Tačiau versle veikia ir azarto principas. Iš pradžių net Lenkija man atrodė verslo prasme grėsminga ir baugi. Tačiau kai susipažįsti su šalies aplinka, šiek tiek padirbi, pradedi bendrauti su žmonėmis, kažkiek investuoji, rizikuoji, aplinka pasidaro ne tokia baisi, apsipranti ir pradedi mokytis iš savo klaidų.

- Kodėl pasukote į nepasotinama vadinamą Rusiją?

- Šią valstybę aš vertinu kitaip, nes tarp Rytų ir Vakarų tikrai egzistuoja siena. Tai - kultūrinė siena. Tenka man lankytis Rusijoje, įvairių projektų dairytis Ukrainoje, bet tose šalyse verslininkui reikia šiek tiek kitokių savybių.

- Ką jūsų verslo partneriai Lenkijoje sako apie kai kurių politikų kuriamą priešpriešą tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų?

- Yra žmonės, kuriems ir tautų santykiai, ir jų įtampa yra svarbu, nes jie iš to gyvena, susirenka rinkėjų balsus.

Lenkijos verslininkai, su kuriais nuolat bendrauju, iš tiesų labai mažai pažįsta Lietuvą, o Vilnius jiems yra tarsi vaizdinys iš legendų, istorinių pasakojimų. Jie visi sako, kad labai norėtų atvažiuoti į Vilnių, bet tam neturi laiko. Iš dalies Vilnius juos traukia tik dėl bendros Abiejų Tautų istorijos, kurią dauguma žmonių Lenkijoje puikiai žino, vertina bendros valstybės laikus.

Su tautiniais prietarais, tokiais kaip skriaudžiami lenkai Vilniaus krašte, pačioje Lenkijoje aš dar nė karto nesusidūriau, nors šioje šalyje gana daug važinėju.

Tuo metu, kai Lietuvoje kuriami tie tautiniai mitai, reikėtų prisiminti kitą dalyką. Lenkai yra labai racionalūs, pragmatiški, gerai mokantys skaičiuoti, pirmiausia tik savo ekonominių interesų žiūrintys žmonės. Per kelerius metus lenkų verslininkai manęs nėra nė karto paklausę, ar Lietuvoje tikrai diskriminuojami jų tautiečiai, kyla kokių nors švietimo problemų. Nė karto. Jeigu mes koncentruojamės tik į tą kuriamą Vilniaus krašto problemą, tai nesusidarome jokio lietuvių ir lenkų santykio vaizdo.

- Koks jūsų požiūris į buvusias ar esamą Lietuvos valdžias, kurios vienu balsu kalba tik apie užsienio investuotojų globą, o savo verslą palieka tik savieigai?

- Valstybei naudinga, kai užsieniečiai pas mus atveža pinigus. Man kaip lietuviui yra smagu, kai užsienio kompanija investicijoms renkasi Lietuvą, o ne Lenkiją.

Aš to nebijau, nes esu optimistas dėl Lietuvos išlikimo. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu mes būsime savo krašto šeimininkai, kalbėsime lietuviškai, saugosime kultūrą, tradicijas ir tvarkysimės pagal savo papročius.

Visi tie, kas čia investuoja pinigus, arba turės perimti lietuvišką gyvenimo būdą, tapti lygiaverčiais mūsų bendruomenės nariais, arba, laikinai padėję mums, ko nors išmokę, užsidirbs pelno ir tiesiog pasitrauks.

Lietuviams pavyko sukurti savo parduotuvių, vaistinių tinklus, tačiau ne visose srityse atsiranda vietos žmonių, kurie nusiteikę daug dirbti ir padaryti. Tuomet užsieniečių investicijos ir praverčia. Bet manau, kad ateityje mes turėsime ir lietuviškų bankų, ir gamybos, ir žiniasklaidos, kurios, manau, tik daugės.