Eurozonos krizės sprendimo būdai ir jų įtaka Lietuvai

Pagal šį susitarimą investuotojai sutiko nurašyti iki 50% Graikijos skolos, vietoje planuotų 30%, kurių akivaizdžiai buvo per mažai. Toks skolos sumažinimas kartu su kitomis priemonėmis, įskaitant likusios skolos restruktūrizaciją bei Graikijos nacionalinio biudžeto konsolidaciją turėtų sumažinti šios šalies viešojo sektoriaus skolą iki 120% nuo BVP iki 2020 metų (2012 metais ji sieks apie 170% nuo BVP). Taip pat tai Graikijai reiškia reikšmingai mažesnius skolinimo kaštus bei tolimesnę TVF ir EU piniginę injekciją pagal prieš tai patvirtintą finansinės paramos paketą.

Dedamas taškas Atėnų skolos istorijoje eliminuoja domino efektą kitoms probleminės euro zonos šalims. Europos sąjungos lyderiai davė suprasti, kad skolų nurašymo praktika bus taikoma išimtinai tik Atėnų skolai, kitos šalys turi galimybių kitaip restruktūrizuoti savo skolas, įskaitant masyvią paramą iš Europos Finansinio Stabilizavimo Fondo.

Kitas svarbus sprendimas dėl Europos skolų valdymo yra Europos Finansinio Stabilizavimo Fondo finansinės galios padidinimas iki 1 trln. EUR. Šis fondas turės euro zonos šalių garantijas ir galės papildomai skolintis finansų rinkose tokiu būdu išplėsdamas savo finansinį pajėgumą 4-5 kartus. Tokio kalibro finansinės patrankos daugiau nei pakanka valdyti probleminių šalių skolas (pvz., Italijos viešojo sektoriaus skola sudaro beveik 2 trln. EUR).

Trečias svarbus krizės valdymo aspektas yra Europos bankinio sektoriau rekapitalizavimas. Nuostoliai dėl Atėnų skolos sąlygos Europos bankams apie 100-120 mlrd. EUR nuostolius. Europos Finansinio Stabilizavimo Fondo lėšos bus naudojamos sustiprinti Europos bankinio sektoriaus kapitalą. Taip išvengsime sisteminės finansų krizės Europoje, kuri pastaruoju metu akivaizdžiai pasireiškė per bankų nepasitikėjimą ir nenorą skolinti vieni kitiems (tarpbankinė rinka normaliai nefunkcionavo).

Svarbią rolę krizės valdymo procese vaidina Europos Centrinis Bankas. ECB įsipareigojo ir toliau supirkinėti euro zonos šalių vyriausybių vertybinius popierius, tokiu būdu spausdamas palūkanų normas (reiškia ir skolos aptarnavimo kaštus) žemyn. Tai viena iš esminių sąlygų siekiant, kad Portugalijos, Airijos ir Ispanijos skolų neištiktų Atėnų likimas.

Tokie grandioziniai politiniai susitarimai turės ryškių ekonominių pasekmių. Trumpuoju laikotarpiu reiktų laukti finansų rinkų bei euro kurso kilimo. Ilgesniuoju laikotarpiu – nepalyginamai griežtesnės fiskalinės drausmės kontrolės. Euro zonos šalys privalės savo nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti fiskalinės drausmės nuostatas (Estijoje prievolė turėti subalansuotą šalies biudžetą yra įtraukta į konstituciją). Taip pat neišvengiamai matysime dalinę Europinio biudžeto konsolidaciją, t.y. didesnė dalis nacionalinių biudžetų taps perskirstoma centralizuotai per Briuselį. Reiktų laukti ir pan-Europinių mokesčių atsiradimo, kaip antai Europinis pelno mokestis arba mokestis už sandorius su finansinėmis priemonėmis.

Lietuvai šis krizės sprendimas vienareikšmiškai turės daug trumpalaikės ir ilgalaikės naudos. Gali būti, kad krentanti finansų rinkų rizika leis Lietuvai pagaliau pateikti į tarptautines rinkas, tai leistų priimtinomis sąlygomis išleisti skolos vertybinius popierius. Kitų metų Lietuvos skolinimosi poreikis yra apie 10 mlrd. litų. Gerėjančios sąlygos finansų rinkose leistų pasiskolinti 3-4% pigiau, nei šiuo metu galiojančios rinkos palūkanų normos. Tai leistų šaliai per metus sutaupyti iki 400 mln. litų. Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva turės įsivesti eurą, kuris bus kokybiškai naujas. Kad tai padarytų, Lietuva privalės priimti naujas fiskalinės drausmės taisykles ir tokiu būdu galės apsiginti nuo politinio spaudimo išlaidauti. Euro įvedimas leis Lietuvai papildomai taupyti iki 1 mlrd. litų per metus (per mažesnes palūkanų normas bei konversijos kaštus). Euro įvedimas ne tik leis sutaupyti, bet ir paspartins ekonominę konvergenciją su ES – reiškia, kels ir visų mūsų piliečių gerbūvį.