Europoje 500 eurų yra skurdas, pas mus - turtai

Valdemaras Katkus, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, ekonomistas:

Pirmiausia čia reikia atkreipti dėmesį į vidutinio atlyginimo įtaką ir svarbą. Paimkime vieną iš atskaitos rodiklių, kuris yra plačiai naudojamas, ir kaip tai yra suprantama Lietuvoje. Nuo atlyginimo priklauso ne tik dirbančiųjų žmonių gyvenimo lygis, bet ir dabar bei ateityje gaunamos pensijos. Šiuo metu, kaip rodo visos apklausos, dviejų trečdalių gyventojų požiūriu, gyvenimo kokybė siejama su vidutiniu atlyginimu.

Pradėkime nuo minimalios algos, kadangi ne taip seniai po didelio karo tarp profsąjungų, Vyriausybės ir darbdavių buvo sutarta minimalų atlyginimą nuo kitų metų didinti iki 400 eurų. Dar pamatysime, kaip tai bus realizuota, tačiau svarbiausias dalykas, kuris yra sutartas, tai depolitizuoti šį klausimą, t.y. depolitizuoti minimalią algą. Tai reiškia, kad jeigu pavyks šis sumanymas, minimalios algos kėlimas nebus darbdavių ar politikų reikalas - vadinasi, minimali alga turi sudaryti 45-50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Taigi, jeigu pakilo vidutinis darbo užmokestis, po kiekvienų metų automatiškai yra perskaičiuojamos ir keliamos apatinės minimalios algos grindys. Tai jau nepriklausytų nuo jokių politikų sprendimų. Kad būtų aiškiau, apie ką čia kalbame, konstatuokime, kad Lietuvoje minimalų atlyginimą šiandien gauna 247 tūkstančiai žmonių. Tai yra didelis skaičius.

Tai taip pat turi būti susieta ir su pensijomis. Jeigu pasižiūrėtume į mūsų pensijas nuo vidutinio atlyginimo, tai dar 2009 metais pensijos sudarė 49,4 proc. vidutinio atlyginimo. O šiais metais - tik 42,3 proc. Vadinasi, pensijos sumažėjo daugiau nei 7 proc., be to, dar reikia turėti galvoje, kad buvo įvestas euras, ir visos kainos smarkiai pakilo. Tos dvi grupės - tų, kurie gauna pensijas ir minimalią algą, - ir sudaro didžiąją dalį skurstančių žmonių Lietuvoje.

Itin įdomus ginčas vyksta ir dėl skurdo ribos. Eurostatas skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 870 tūkstančių skurstančiųjų, o mūsų Statistikos departamentas mano, kad jų yra 240 tūkstančių mažiau. Kur yra problema? Eurostatas skaičiuoja, kad skurdo riba yra 60 proc. vidutinio atlyginimo. Tuomet paimkime 839 eurus (dabartinis vidutinis atlyginimas) ir padauginkime iš 0,6 proc. Tokiu būdu gaunami 503 eurai per mėnesį. Taigi pagal Eurostatą, tie, kurie gauna mažiau negu ši suma, o tokių Lietuvoje yra 426 tūkstančiai dirbančiųjų, gyvena žemiau skurdo ribos. Jeigu prie jų pridėsime pensininkus, tai ir gausime tuos 870 tūkstančių. O Lietuvos Statistikos departamentas mano, kad Lietuvoje žmogus gali išgyventi, gaudamas 282 eurus per mėnesį, t.y. 34 proc.vidutinio atlyginimo. Tai štai čia ir susidaro skirtumas, nes pagal Europą skurdo riba yra dvigubai aukštesnė, o būtent taip žmonės ir jaučia. Vadinasi, mes Lietuvoje visiškai kitaip suvokiame skurdo ribą. O juk nuo to viskas ir prasideda.

Taip pat būtina pagaliau susitarti dėl skurdo ribos: ar Vyriausybė ją skaičiuoja pagal Eurostatą ir tikruosius gyventojų poreikius ir pojūčius, ar pagal Lietuvos Statistikos departamento nerealius skaičiavimus.

Kita vertus, pas mus labai mėgstama aiškinti, kad skurdo problemas išspręs investicijos. Koks yra investicijų poveikis? Pas mus daugiausia investuojama į paslaugų ir IT sektorius, kurie paprastai koncentruojasi dviejuose miestuose - Kaune ir Vilniuje. Investicijos į šiuos sektorius iš tikrųjų padidina atlyginimą, kuris čia yra didesnis už šalies vidurkį, nuo 60 iki 125 proc. Nors, jeigu investuojama į realią gamybą, tai ten padidėja atlyginimai tik 7 proc. Turint galvoje, kad regionuose daugiausia vykdoma gamybinė veikla ir ten keliauja atitinkamos investicijos, o ne į IT ir paslaugų sektorius, tai regionai automatiškai vis labiau atsilieka. Vadinasi, Vyriausybė turi susitarti su savivaldybėmis, kaip ne tik pritraukti tas investicijas, bet ir protingai subalansuoti, nes didinant minimalią algą pagal anksčiau pasakytą modelį, dalis darbo vietų regionuose tikrai bus sunaikinta. Investicijos nėra vienodos.

Įdomu ir tai, kad 90 proc. Lietuvos žmonių sutinka, kad lėšos būtų perskirstomos per Vyriausybę ir taip būtų mažinama nelygybė, tačiau politikai ir įtakingos verslo grupės tuos 90 proc. žmonių paveikia visiškai priešingai. Čia veikia ta ciniška taisyklė, kuri sako, kad geriau yra būti politinių partijų rėmėju, negu rinkėju. Nes rinkėjai gali tik kartą per ketverius metus nuspręsti politinį šalies likimą, o verslo grupės ir lobistai kiekvieną dieną veikia kiekvieną įstatymą...

Užrašė Ričardas Čekutis