Ekonomikos krizė - kaip šeimos narys

Nors krizė jau seniai praėjo, Lietuvoje gyvenimas vis negerėja. Žmonių pasiteiravus galima išgirsti, jog net ir blogėja. Statistikos departamento duomenimis, jau daugiau kaip 10 metų lietuviai kone 30 proc. savo pajamų priversti išleisti maistui. Jei uždirbi išganingąjį minimumą, 30 proc. nuo liekančių į rankas 320 eurų nesiekia net 100 eurų. Kaži, ar už tiek galima prasimaitinti visą mėnesį. O kadangi tokį atlyginimą gauna kone trečdalis Lietuvos dirbančiųjų, matyt, maistui jiems tenka skirti gerokai daugiau nei statistinius 30 proc.

- Ar normali situacija, kai šalies gyventojai turi trečdalį ar net didesnę dalį savo gaunamų pajamų skirti maistui? - „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo profesoriaus Boguslavo Gruževskio.

- Žmogus gauna disponuojamas pajamas, iš kurių turi patenkinti savo poreikius. Diskusijoms čia vietos nėra. Kiekvieno mūsų poreikiai skirtingi, bet visi vienaip ar kitaip stengiamės juos patenkinti. Tuomet turime rezultatą. Galop matome, kad didelė grupė žmonių, beveik pusė Lietuvos gyventojų, apie 30 proc. pajamų išleidžia maistui. Ir tai yra labai blogai. Yra toks standartas, kad, jeigu žmogus maistui išleidžia daugiau nei 30 proc. visų pajamų, tai jau skurdo ir žemo gyvenimo lygio požymis. Visai nesvarbu, ar jis mažai uždirba, ar brangiai moka už maistą. Pats faktas, kad tiek išleidžiama maistui, yra blogas. Suprantama, kad dar apie 15-20 proc. pajamų suvalgo būstas. O tai yra kitas požymis - jeigu būstas ir maistas žmogui kainuoja daugiau nei 50 proc., tai yra kitas skurdo ir žemo gyvenimo lygio požymis. Todėl mes patenkame į skurdžiai gyvenančių šalių grupę. Akivaizdu, kad situacija nėra gera.

- Kokia turėtų būti formulė optimaliai paskirstyti išlaidas? Jei daugiau nei pusė atlyginimo išleidžiame svarbiausioms išlaidoms, kas lieka pramogoms ir kaip atidėti tuos 10-15 proc. sunkiai dienai, apie kuriuos nuolat kalba ekonomistai?

- Jeigu būtų normali situacija, maždaug 20-25 proc. išlaidų turėtų būti skirtos maistui ir būstui kartu. O transportui, sveikatai, laisvalaikiui, savišvietai turėtų likti apie 65-70 proc. disponuojamų pajamų. Tokia formulė atitiktų gerovės valstybės politiką. Pagrindines žmogaus išlaidas turėtų sudaryti savišvieta, rūpinimasis sveikata, laisvalaikis. O maistas būtinas užtikrinti tik fiziologinius poreikius. Be to, gyvenime žmogus dar turėtų ir kaupti, rūpintis savo gyvenimu. Pinigai neturi būti uždirbami tik tam, kad valgytume, naudodamiesi jais turime rūpintis savo gyvenimu ir ateitimi.

- Ar tas pilietis, kuris turi galimybę gyventi pagal gerovės valstybės formulę, yra laimingesnis už tą, kuris didžiąją dalį pajamų išleidžia maistui?

- Sunku pasakyti. Pinigai, išlaidos, kainos yra objektyvūs dydžiai. O laimė yra būsena, subjektyvi kategorija. Žmogus, kuris turi tikslą ir suvokimą, gali gauti ir gerokai mažesnį atlyginimą, gal jis gali išmesti 50 ar net 70 proc. maistui ir būstui, bet bus labai laimingas, kad jam lieka tie 30 proc. Gal jis gyvena už miesto mažoje sodybėlėje apsuptas gamtos, turi savo tradicijas, šiek tiek mokytojauja kaimo mokykloje, valgo ekologišką maistą, sportuoja ir jaučiasi itin laimingu žmogumi. O tai, kad lieka dar 30 proc. pajamų, jam yra labai daug.

Laimė ir pinigai neturi tiesioginio ryšio. Ši sritis labai gerai ištyrinėta jau XX amžiaus pradžioje. Mes turime standartą, kad žmogui turėtų likti 50-60 proc. gaunamų pajamų. Tai bazinė suma, kurios vidutiniškai reikia žmogui. Lietuvoje, įvertinus dabartines kainas, tai būtų 700-800 eurų į rankas, kad patenkintų tą standartą. Jei Lietuvoje būtų 50-60 proc. žmonių, atitinkančių tokį standartą, sumažėtų emigracija. O esant šiam standartui pinigų vaidmuo jau mažėja. Dar pinigų vaidmuo mažėja priklausomai nuo žmogaus vertybių, išsilavinimo ir jo gyvenimo tikslų.

Laimė yra kiekvieno aukščiausia vertybė, tik mes kiekvienas tą laimę suprantame savaip. Ir valstybė turi pasirūpinti, kad kiekvienas su savo prigimtimi išmoktų gyventi iškelta galva tokioje aplinkoje, kurioje jiems teko gyventi. Lietuvoje 2017 metais savirealizacija ir visavertis žmogaus gyvenimas turėtų būti ir švietimo sistemos pagrindas, o ne žinios. Žinios ateina tik po to. O pinigai yra tik šešėlis to džiaugsmo, kurį kiekvienas sau projektuojame.

- Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad asmenų, esančių ties skurdo riba ar socialine atskirtimi, dalis Lietuvoje nuo 2011 iki 2013 metų padidėjo daugiau nei du kartus, kai Estijoje šis skaičius turi mažėjimo tendenciją nuo 2011 metų. Bet juk krizė seniai praėjo. Kaip paaiškinti tokią situaciją?

- Tai mūsų statistikos pasekmė. Kai ekonomika atsigauna, pirmiausia auga pajamos tų, kurie daugiausiai uždirba ir valdo sistemą. O tik po to prisitraukia kitos gyventojų grupės. Tad šis tyrimas labai puikiai parodo, kad esant silpnai socialiai orientuotai politikai, kaip mūsų, aišku, kad laimi stipresnės grupės. Tokie žmonės labiau reikalingi įmonėms, jie turi stipresnę galią priimant sprendimus, dažniausiai jie iš to gauna naudą, o sistema neapsaugo nuo piktnaudžiavimo. Norint tai išspręsti turėtų atsirasti kolektyvinis interesų atstovavimas, kolektyvinės sutartys, stiprios profesinės sąjungos. Tik tuomet atsirastų kokia nors reakcija.

- Kitaip sakant, krizė pasibaigė tik mūsų viršūnėlėms, o paprasti žmonės vis dar skendi krizės pasekmių duobėje?

- Absoliučiai taip. Tai parodo ir emigracijos tendencijos. Jau penkeri metai nuolat auga BVP. Per šį laikotarpį taip pat nuolat auga darbo užmokestis. Bet auga vidurkis. Atsiminkime, kad mes turime labai aukštą diferenciaciją. Jeigu jūsų atlyginimas 2100 eurų, o mano - 300 eurų, tai mūsų vidurkis yra 1200 eurų. Ir jeigu jums pakilo atlyginimas visai nesmarkiai - 5 proc., tai jūsų atlyginimas pakilo daugiau nei 100 eurų, bet aš net nepauosčiau tų pinigų.

Gerai, kad ekonomika stiprėja, bet toliau reikia žiūrėti, kad kartu temptųsi ir socialinė sfera. Juk jau nuo 2015 m. vasario Lietuvos darbo biržoje kiekvieną mėnesį registruojama daugiau laisvų darbo vietų nei bedarbių. O kodėl taip yra? Jei žmonės nemotyvuojami dirbti įmonėse, tuomet naujame cikle ima trūkti darbuotojų, nes jie išvyksta. Juk yra atvira sistema. Kai buvome uždara valstybė, jei žmogus išeina iš įmonės B, jis įsidarbins įmonėje C. O dabar jis gali neįsidarbinti nei įmonėje C, nei įmonėje A, jis gali tiesiog išvažiuoti. Dabartinė situacija yra šešėlis nemokėtų atlyginimų ir žemos motyvacijos įsidarbinti Lietuvoje.

Tai yra paprasčiausiai nesuvokimas, kad, jeigu mes kylant ekonomikai ignoruojame socialinę sferą, naujame cikle tai atsisuks prieš pačią ekonomiką. O jeigu dabar darbdaviai neturės pakankamai specialistų, mažės investicijos, mažės apimtys ir mažės pelnai. Taip sumažinama mūsų žmonėms perspektyva, bet reikia nepamiršti, kad patys tą padarėme.

Štai Estijoje nuo krizės labai sparčiai buvo didinamas vidutinis atlyginimas. Ir tai lėmė naujų santykių sukūrimas tarp darbdavių ir darbuotojų. Ir nors ten didelio valstybės įsikišimo į verslą nėra, kažkaip jie sugebėjo sugeneruoti aukštesnius atlyginimus, o mums nepavyksta.

-

Kokie pokyčiai Lietuvoje reikalingi, kad žmonės pagaliau gyventų bent kiek geriau?

- Situaciją galima taisyti dviem būdais. Geriausias kelias yra didinti žmonių disponuojamas pajamas, o kitas būdas - mažinti kainas. Valstybei tai turėtų būti dvi kryptys, kurias reikia stebėti ir konkurenciškai dirbti, kad mūsų aptarti procentai mažėtų. Akivaizdu, kad patikimiausias kelias yra didinti žmonių disponuojamas, o ne minimalias pajamas prieš apmokestinimą.

- Bet politikai dažniausiai teigia situaciją sprendžiantys tiesiog perskirstydami mokesčius ir plėsdami išmokų sistemą. Ar tai nors kiek efektyvu?

- Tokios priemonių grupės yra, tačiau tai yra administraciškai ir politiškai pigiausia priemonė, kurią galima greičiausiai padaryti. Bet tai yra rizikinga. Jeigu didiname neapmokestinamą minimumą, tuomet sumažėja pajamos į biudžetą, jeigu plėtojame išmokų įvairovę, ateityje turėsime biudžeto išlaidų padidėjimą. Tai reikia daryti labai atsargiai, kad nenukentėtų mūsų įsiskolinimai.

Atsakingiausias kelias - didinti gyventojų pajamas per darbo apmokėjimą. Didėjant darbo užmokesčiui, turi nenukentėti darbo užmokesčio fondai. Esame šalis, kur pajamų diferenciacija yra viena iš aukščiausių, problema yra, kaip subalansuoti pajamų paskirstymą prie šaltinio - darbo vietose. Aišku, prie šito prisidėti gali ir biudžetinės įstaigos, bet pirmiausia privatus sektorius, ten, kur yra laisvas pelnas, o administracija gali laisviau perskirstyti pajamas. Užduotis ta, kad perskirstymas būtų kuo arčiau realaus pelno gamintojo - žmogaus, kokybiškai dirbančio darbuotojo.

- Kaip tai padaryti, kai politikai dažniausiai mato vieną sprendimo būdą - pakelti minimalų atlyginimą, tuomet paliekant itin mažą skirtumą tarp atlyginimo, mokamo už nekvalifikuotą darbą, ir specialisto, dirbančio su išsilavinimu, turinčio patirtį ir gaunančio vos daugiau nei 400 eurų?

- Jeigu žiūrėsime iš apačių, taip, ten nieko nepamatysime. Turime pamatyti, kiek gauna viršūnėlės. Jeigu paimsime valytoją ir slaugę, tikrai pamatysime, kad jų atlyginimų skirtumai labai maži. O reikėtų žiūrėti į tai, kiek gauna vadovai, skyrių vadovai, departamentų vadovai. Juos reikia pirmiausia matyti, o ne tuos, kurie apačioje. Gal vadovas turėtų gauti 40 proc. mažiau, kad atlyginimai būtų subalansuoti. Jeigu vieno darbas yra kvalifikuotesnis ir sudėtingesnis, tai ir darbo apmokėjimo sistema turi tam tarnauti. Kodėl mes manome, kad turime sistemą, kuri priimta ir jos niekada nereikia keisti? Ji turi keistis, įmonėje turi būti numatoma, kaip pasikeis visa apmokėjimo struktūra, jei valstybėje padidinamas minimalus atlyginimas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"