Dviračiai lietuviams - vis dar laisvalaikio, o ne transporto priemonė

Soduose gyvenanti 67-erių šiaulietė Eugenija sako, be dviračio savo gyvenimo neįsivaizduojanti, jį mina kiek save pamena. Baigia nuvažinėti jau ketvirtą dviratį, užtat patogiai ir pigiai pasiekia miestą.

„Kiek pinigų sutaupau. Dabar kelionė pensininkui brangi, kai pensija maža. Tad dviratis man – išganymas“, – kalbėjo moteris.

Eugenijai pritaria ir Romualdas, su žmona iš turgaus Šiauliuose taip pat grįžtantis dviračiu.

„Visą laiką beveik važinėjame dviračiais. Ir sveikatai geriau. Ir darbą nuvažiuoti gerai, ir kitur. Aišku, ir autobusu, ir taksi gerai, bet viskam reikia pinigų“, – teigė vyriškis.

Vis dėlto dažnas šiaulietis dviratį išsistumia tik savaitgaliais arba per atostogas vasarą. Dviračius gaminanti bendrovė šiai vasarai dviračių sako jau prigaminusi. Didžiąją dalį produkcijos, iš per metus pagaminamų bemaž 300 tūkst. dviračių, eksportuoja į Vakarų Europą, šiaulietiškais dviračiais važinėja visų aplink Baltiją esančių šalių gyventojai.

„Dažniausiai renkasi kalnų ir turistinius dviračius. Skirtumas yra Vakarų Europos vartotojo arba dviračių naudotojo ir Lietuvos žmonių požiūris. Lietuviams dviratis yra laisvalaikio prekė, o Vakarų Europoje – transporto priemonė“, – tvirtino įmonės „Baltik Vairas“ direktorius Dirkas Zvickas.

Europoje dviratis kainuoja nuo kelių šimtų iki pusantro tūkstančio eurų, pas mus – nuo 300 iki kelių tūkstančių litų. Gamybininkai sako kainų mažinti neketinantys, tačiau pastebi, kad vis labiau populiarėja elektrinis dviratis, kuriuo galima nuvažiuoti ir didesnius atstumus nepavargstant.