Diskusija: ar Lietuvai vis dar verta siekti euro?

Euro kursui JAV dolerio atžvilgiu krentant iki rekordinių žemumų, o euro zonos valstybėms kuriant planus, kaip gelbėti su didelėmis problemomis susidūrusias Pietų Europos valstybes, Lietuvoje kyla klausimas, ar mums verta galvotrūkčiais siekti atsisakyti nacionalinės valiutos ir įsivesti eurą.

Vieni ekonomistai teigia, kad siekis atitikti euro įsivedimui reikalingus Mastrichto kriterijus bet kokiu atveju šalies ekonomikai bus tik naudingas. Kitų manymu, "plėšytis" neverta, nes vis tiek nustatytų kriterijų nesilaiko praktiškai nė viena valstybė. Tiesa, visi analitikai sutinka, kad Lietuva viena koja jau įstojo į euro zoną, kai litą su euru susiejo stabiliu kursu.

Apie euro perspektyvas ir tai, kokios pinigų politikos šiuo metu turėtų laikytis Lietuva, antradienį naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje surengtoje diskusijoje "Ar Lietuvai verta veržtis į euro zoną?" svarstė SEB banko finansų analitikas Gitanas Nausėda, ekonomistas Povilas Gylys, signataras, ekonomistas Valdemaras Katkus ir signataras, žalgirietis Rolandas Paulauskas.

"Nemanau, kad mūsų apsisprendimas įsivesti eurą ar neįsivesti turėtų būti pagrįstas tokiais taktiniais sumetimais, kaip dabartiniai įvykiai euro zonoje. Mūsų sprendimą įeiti į euro zoną (o mes viena koja į euro zoną įėjome 2002 m., kai susiejome savo nacionalinę valiutą su euru) lėmė labai rimti fundamentalūs ekonominiai veiksmai. Tai yra mūsų integracija į Europos Sąjungą (ES).

Šiuo metu į ES mes eksportuojame šiek tiek daugiau nei du trečdalius savo pagaminamos produkcijos. Mūsų eksportas - išimtinai į šitą zoną, nemaža dalis prekių įvežama taip pat iš ten. Todėl faktas yra labai paprastas - mums yra naudinga turėti stabilų valiutos kursą to regiono atžvilgiu, su kuriuo mes daugiausia prekiaujame", - sakė G. Nausėda.

[BANERIS]Pasak jo, dėl šios priežasties Lietuvai nereikėtų blaškytis. SEB analitikas teigė, kad jis netiki prognozėmis, jog euro zona iširs, nes euro zonos tvirtumą lemia daug tvirtesni veiksniai nei Graikijos ar Ispanijos finansinės problemos.

"Savo strategijos orientuotis į euro zoną mes turėtume laikytis, nes tai pirmiausia yra mūsų geopolitinė orientacija. Man šitas klausimas yra aiškus. Kita vertus, ką reiškia skubėti ar neskubėti? Bet kuriuo atveju turime 3-4 metų laiko tarpą, per kurį ir pamatysime, kaip viskas išsirutulios. Jeigu, neduok Dieve, pasirodys, kad šitie apokaliptiniai scenarijai išsipildys, mes bet kada galėsime procesą sustabdyti", - kalbėjo G. Nausėda.

Anot jo, tai, kad mes orientuojamės į Mastrichto konvergencijos nustatytų kriterijų vykdymą, yra sveikintinas dalykas. "Nepriklausomai nuo to, norime ar nenorime euro, laikytis finansinės disciplinos yra geras ir sveikas dalykas", - teigė analitikas.

---

Tuo tarpu P. Gylys sakė, kad kalbant apie euro įvedimą reikia kalbėti ir apie to pareikalausiančius kaštus, sąnaudas ir aukas. "Ar mes turime kankintis dėl euro, ar rūpintis savo gerove? Dabar defliuojame ekonomiką, skurdiname žmones, tai turės labai ilgalaikių pasekmių", - kalbėjo jis.

Anot profesoriaus, 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) biudžeto deficito ribos šiuo metu nesilaiko praktiškai nė viena Europos valstybė, nes gyvenimas parodė, kad ši taisyklė yra nelanksti.

Žalgirietis R. Paulauskas aiškino, kad Lietuva apskritai padarė didelę klaidą susiedama litą su euru jau vien dėl to, kad neteko emisijos teisės. Pasak jo, šiuo metu kur kas palankesnėje situacijoje yra tos šalys, kurios turi emisijos teisę ir gali krizę valdyti paprasčiausiai spausdindamos pinigus.

"Litas yra instrumentas, nereikia to instrumento atiduoti kitiems", - sakė R. Paulauskas.

V. Katkus svarstė, kad problema yra daug gilesnė nei Graikijos ar Ispanijos finansinės problemos. Pasak jo, ekonomikos augimo laikotarpiu Vokietijoje atlyginimai augo vos 2,8 proc. Tuo tarpu Ispanijoje atlyginimai augo beveik 30 procentų.

V. Katkaus teigimu, vokiečiai, įšaldydami atlyginimus ir didindami eksportą, uždirbo daug pinigų, todėl euro zonoje susidarė disbalansas.

"Pietų Europos dalis sudaro apie 40 proc. Europos Sąjungos BVP, Vokietijos dalis sudaro apie 27 proc. Šiuo metu vokiečiai reikalauja, kad Pietų Europos šalys gyventų pagal vokiečių tvarką. Iš esmės klausimas yra, kaip gyvenama, kaip dirbama, kaip poilsiaujama. Tas gyvenimo būdas buvo kuriamas šimtus ar tūkstančius metų.

Prisiminkime Italijos liras, kurių nominalai buvo 10 tūkst., 100 tūkst., Graikijos drachma visada buvo silpna, infliacija pas juos visą laiką buvo. Jie turėjo savo emisijos galimybę ir infliacijos būdu visas krizes valdydavo", - sakė V. Katkus.

Anot jo, reikia suvokti, kad šiuo metu pasaulio būklė yra visai kitokia nei tada, kai buvo kuriami Mastrichto kriterijai, todėl šių kriterijų niekas nesilaiko.

Tuo tarpu G. Nausėda replikavo, kad problemos kilo ne dėl to, jog buvo nustatytos taisyklės, o būtent todėl, kad tų taisyklių niekas nesilaikė.