Dėl "NordBalt" elektros jungties gedimų elektros kaina darosi kosminė

Pinga ne visiems

Po patirto elektros kainų šoko, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, šalies energijos vartotojai iki šiol neatsigavo. Su pavydu žvelgėme į Skandinaviją, kur elektros energija apie 40 proc. pigesnė, ir laukėme, kada gi pagaliau to sulauksime ir mes. Sulaukėme. Nuo šių metų pradžios standartinis elektros tarifas buitiniams vartotojams sumažėjo 1,5 proc., nuo 12,9 iki 12,7 cento už kilovatvalandę. Ar tai ir bus visas efektas, kurio laukta tiesiant po Baltijos jūra kabelį į Švediją ir antžeminę elektros perdavimo liniją „LitPolLink“ į Lenkiją? Kai šiems projektams buvo skirstomi šimtai milijonų eurų, politikai dievagojosi, kad energija atpigs jeigu ne 20 proc., tai bent 7 proc.

Vasario 18-ąją, kai biržoje pirmą kartą pradėta prekiauti per „Nord Balt“ jungtį Lietuvą pasiekusia švediška elektra, megavatvalandės (MWh) kaina siekė 28,03 euro, o pietų Švedijoje - 26,47 euro.

Tačiau specialistai neskubėjo džiaugtis, kad kainos Skandinavijoje ir Lietuvoje išsilaikys apylygės. Praėjusią savaitę vidutinė elektros energijos kaina Lietuvoje siekė 30 Eur/MWh, o Skandinavijos šalyse buvo 5,3 Eur/MW mažesnė. Vis dėlto, palyginti su praėjusiais metais, elektra buvo pigesnė 11 proc., o vasarį, palyginti su 2015 m. vasariu, - net 23 proc. Tuo galėjo pasinaudoti tik didieji elektros biržos žaidėjai, bet ne eiliniai vartotojai.

Kabelis reguliuoja kainą

700 MW galios „NordBalt“ jungtis dar dirba bandomuoju režimu ir bet kada gali būti atjungta. Ji ir pati jau ketvirtą kartą atsijungia dėl gedimų. Kovo pabaigoje, kai „NordBalt“ neveikė daugiau nei savaitę, turėjome 40 proc. elektros kainų šuolį - iki beveik 41 Eur/MWh.

Ekspertų teigimu, kaina būtų pašokusi dar aukščiau, jeigu ne pavasarinis potvynis, dėl kurio daugiau pigesnės energijos pagamino ir per biržą pardavė Latvijos hidroelektrinės. Tačiau kai „NordBalt“ kabelis vėl sugedo balandžio 14-osios rytą, vakar didmeninė elektros kaina Lietuvos prekybos zonoje pašoko net iki 46 Eur/MWh. Mat buvo įjungtas Lietuvos elektrinės 9-asis blokas, kurio gaminama elektros energija gerokai brangesnė nei importinė. Iš Baltarusijos penktadienį Lietuva importavo 7 kartus daugiau elektros nei per visas keturias ankstesnes dienas bendrai.

Elektros energijos perdavimo operatorius „Litgrid“ komentuoja, esą elektros generatorių ar jungčių atsijungimas - normalus ir neišvengiamas dalykas.

„Pagal 2013 m. statistiką, Lietuvoje įvyko 49 elektros generatorių atsijungimai, Šiaurės Europoje - 65 aukštos įtampos nuolatinės srovės elektros jungčių atsijungimai, kiekviena iš keturiolikos Šiaurės Europoje veikiančių HVDC jungčių 2013 m. atsijungė vidutiniškai 9,8 karto. Bet kuriai jungčiai ar generatoriui neplanuotai atsijungus, elektros perdavimo sistemos operatorius aktyvuoja rezervines galias, todėl vartotojai tokių atsijungimų nepajunta. Niekas iš mūsų nejaučiame ir elektros biržos kainų svyravimo, nes buitiniams vartotojams kainos reguliuojamos“, - teigiama komentare.

Mokės ir anūkai

Gal ir nejaučiame, kol nežinome, kiek iš tikrųjų mokame už energetinės izoliacijos, kurioje atsidūrėme patys uždarę Ignalinos AE, panaikinimą. Didžiąją dalį iš beveik 139 mln. eurų už „NordBalt“ jau sumokėjome iš Viešąjį interesą atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčio, įskaičiuoto į bendrą elektros tarifą. „LitPolLink“ jungties Lietuvos kainos dalis - 108 mln. eurų, iš kurių ES kompensavo tik 27,4 mln. eurų.

Tačiau tai toli gražu ne viskas. Į tą patį elektros tarifą įskaičiuota ir nuo šių metų 28 proc. padidėjusi elektros energijos perdavimo kainos dedamoji. Mat abiejų naujų jungčių eksploatacija susijusi su nemažomis sąnaudomis - priežiūros, technologinių nuostolių, nusidėvėjimo bei investicijų grąžos. „LitPolLink“ eksploatavimo sąnaudos sudarys apie 8,6 mln. eurų, „NordBalt“ - 7,7 mln. eurų. Kasmet. „LitPolLink“ turėtų būti eksploatuojama 50, „NordBalt“ - 30 metų.

Be to, kaip minėjo „Litgrid“, neplanuotai atsijungus bet kuriai jungčiai ar generatoriui, sistemos operatorius privalo užtikrinti ir per 15 minučių aktyvuoti rezervines galias. 700 MW „NordBalt“ „dingus“ iš sistemos, tokį galios rezervą Vyriausybės sprendimu turi užtikrinti Lietuvos elektrinė - jai šiam tikslui iš VIAP lėšų 2016 m. skirta 11,5 mln. eurų.

Negana to, „NordBalt“ gedimus energetikai traktuoja kaip paskatinimą tiesti Baltijos jūros dugnu antrą kabelinę liniją, kuri užtikrintų nepertraukiamą pigios švediškos elektros importą. Tačiau jokių skaičiavimų, kas gauna naudą iš tos pigios energijos, nėra. Mat pagal elektros biržos „Nord Pool“ taisykles, elektra parduodama toje zonoje, kur pagaminama, o nuperkama ten, kur mokama brangiausiai. Kol kas brangiausiai energija perkama Lenkijoje, todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl Lietuvos vartotojai turi mokėti už pigios elektros perdavimą lenkams.

Gaminti neapsimoka

Pradėjus veikti „NordBalt“, Latvijoje ir Lietuvoje ryškėja tendencija, kad iš Švedijos į Lietuvą importuojama pigi elektra išstumia iš rinkos vietos gamybą. Tačiau esamų gamybos pajėgumų išlaikymas irgi kainuoja.

Pernai Lietuva pasigamino 34 proc. suvartojamos elektros energijos, o 66 proc. importavo. Praėjusią savaitę, balandžio 4-10 dienomis importavome net 83 proc. suvartotos elektros, iš jos daugiau nei pusę sudarė švediška elektra. Importas iš trečiųjų šalių, daugiausia Rusijos, sudarė 23 proc. O 2015 m. net 43 proc. importuotos elektros buvo iš trečiųjų šalių.

Turime galingą jungtį ir su Baltarusija, bet pastaruoju metu politikai iškėlė idėją energijos iš Baltarusijos atsisakyti. Tiksliau, nepirkti ir nevartoti elektros, kurią pagamins statoma nauja Astravo atominė elektrinė, dėl kurios saugumo kyla daug abejonių.

„Litgrid“ jau nagrinėja technines tokio ribojimo galimybes - Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkams užsakyta atlikti studiją, ar elektros srautų iš naujosios Baltarusijoje statomos jėgainės patekimą į Lietuvą apskritai galima riboti ir kaip toks ribojimas paveiktų elektros importo galimybes bei rinką.

Alfonsas Morkvėnas, KTU Elektros energetikos sistemų katedros profesorius:

„Jungtis sinchroniškai su kontinentinės Europos elektros sistema yra logiška ir pagrįsta, bet tam reikia labai daug investicijų, ir ne tik mums, bet ir artimiausiems kaimynams lenkams, - aiškino mokslininkas. - Vienos „LitPolLink“ linijos neužtenka, aišku, jei nėra avarijų, gali ir taip dirbti, bet be antros linijos mes neturime patikimumo. O kad sistema būtų patikima, turime pirmiausia susitarti su lenkais, nes jie turi sustiprinti savo sistemą, kad Baltijos šalys galėtų įsijungti. Manau, tas derybas turi pradėti politikai su energetikais, nes reikia kolektyvinio susitarimo tarp mūsų, lenkų, estų ir latvių. Atsijungimas yra techninis dalykas, bet jam reikia dirvą paruošti - čia niekaip nepasiskubinsi.“

Profesoriaus teigimu, negalima spjauti į BRELL sistemą, į kurią istoriškai buvo įjungtos Baltijos šalys, - tarp sistemų yra susitarimų, ir tai garantuoja darnų jų veikimą, o bet kokia „saviveikla“ gali sukelti didelių problemų ir finansinių nuostolių.

„Elektros energijos į kišenę neįsidėsi ir ateičiai nepasilaikysi - kiek jos pagamini, tiek turi ir suvartoti arba perduoti ten, kur ji bus suvartojama, - akcentavo A.Morkvėnas. - Pavyzdžiui, šį pavasarį, kai buvo stiprūs vėjai Danijoje, šalis vienu metu eksportavo elektrą pati primokėdama, nes turi labai daug vėjo jėgainių.“

Mokslininko manymu, racionalu turėti ne vieną ar du, o daugiau energijos šaltinių, tuomet galima tikėtis ir racionalių kainų. Tai akivaizdžiai pademonstravo „NordBalt“ jungties „iškritimas“ iš sistemos.

„Vienas didelis tiekėjas atsijungė, ir kaina natūraliai pakilo, nes kiti tiekėjai nori pasinaudoti proga, kad iš jų energiją nupirktų kuo brangiau. Rinkoje - kaip turguje: jeigu yra tik vienas pardavėjas, jis gali siūlyti kokią tik nori kainą, o jeigu atsirado du, jie jau ima konkuruoti, kurio pasiūlymas pirkėjui geriau tiks, o jeigu pardavėjų trys ir daugiau - pirkėjas tik išlošia“, - kalbėjo A.Morkvėnas.

Lietuva turi pakankamai elektros energijos gamybos pajėgumų, kad šaliai reikalingą energijos kiekį pasigamintų pati, tačiau didžiųjų elektrinių generuojamos elektros aukšta savikaina. Profesoriaus teigimu, problemos visiškai neišsprendžia ir gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius: „Kalbama, kad už vėją, už saulę nereikia mokėti, tačiau kad juos „pakinkytume“, reikia labai didelių investicijų. Tai ir sukelia elektros kainą, nes bet kuri investicija turi atsipirkti.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“