Degradavęs kaimas - tik televizijos ekranuose

- Kaip manote, kokį vaizdą apie gyvenimą kaime susidaro ten negyvenantys žmonės?

- Vienareikšmiškai galiu pasakyti - prasigėrusio, degradavusio, sunykusio kaimo vaizdą. Atrodo, kad kaime stovi tik senos, sukrypusios trobelės su plėvele trauktais langais ir ten gyvenančiais stikliukų ir kumščių kilnotojais. Gaila, kad mažai tokių laidų, kurios prarodo kitą - gražų, klestinčio kaimo - vaizdą. Be abejo, daugelyje kaimų rasime tokių - prasigėrusių gyventojų, bet šalia jų gyvena ir kaimo šviesuoliai - mokytojai, buhalteriai, ūkininkai ar tiesiog paprasti, tvarkingai savo šeimas auginantys ir auklėjantys žmonės.

Noriu pasidžiaugti, kad apsilankę daugelyje kaimų išvysite modernaus kaimo vaizdą: puikios sodybos, išpuoselėta aplinka, ūkininkų kiemuose puikuojasi pati naujausia technika. Daugelyje kaimų bendruomenių dėka įrengti sporto aikštynai, vaikų žaidimo aikštelės, parkai. Tačiau kad ir kaip būtų gaila, likę kaimelių, ypač nutolusių nuo miesto, kur keliai sunkiai išvažiuojami, žmonės geriamąjį vandenį semia iš šulinių ir t.t. Dar viena labai opi problema - vis labiau senėjantys kaimai. Didžiulės emigracijos srautai lėmė, kad daugelis senolių gyvena vieni. Manau, būtent dėl to turėtų labai skaudėti galvas mums visiems - tiek valdininkams, tiek bendruomenių žmonėms.

Kaimas nuo seno įsivaizduojamas kaip duonos, mėsos ir pieno gamintojas, tačiau šiuo metu, užsukęs į kaimą, to nepastebėsi. Matyti gražūs užsėti laukai, dar kur ne kur ganosi karvės, bet kai įsigilini, iš ko šiuo metu gyvena kaimo žmogus, tikrai pasidaro baisu. Laukus dirba ir grūdus augina labai mažai kaimo gyventojų, dauguma savo žemes išnuomoję arba pardavę, nes augindami gyvulius dėl mažų kainų neišgalėjo jų dirbti. Dauguma tapo socialinių pašalpų prašytojais, valdžia nesirūpina smulkių ūkių išlaikymu.

Sunku įsivaizduoti, kaip kaimas atrodys dar po dešimties metų, jei nesikeis politika. Gali būti, kad turėsime didelius masyvus gražiai apsėtų ir prižiūrėtų laukų, kelias gražiai aptvertas sodybas, kuriose laksto dideli šunys.

Sunku kaime išlikti. Jei turi bent kiek žemės, neturi galimybės stoti į darbo biržą, negauni medicinos draudimo, už pieną moka grašius, užaugintų kiaulių niekam nereikia ir t.t. Kaimo mokyklos uždarinėjamos, vaikams į mokyklą reikia keltis labai anksti, grįžti vėlai, blogėja jų sveikata, jei šeima neturi automobilio, vaikui užkertama galimybė užsiimti mėgstama veikla, nes visuomeninis transportas optimizuotas, kaip ir policijos nuovados, medicinos punktai ir t.t.

- Ką keičia tai, kad kuriasi vis daugiau bendruomenių?

- Su bendruomenių atsiradimu kaimai atgijo. Iširus kolūkiams, kaimuose neliko kultūros namų, bibliotekų, vėliau uždarytos mokyklos. Kaimo bendruomenės tapo tuo šviesuliu, kuris būrė kaimo žmones, organizavo renginius, talkas. Bendruomenių judėjimas atsirado labai neseniai, todėl jis neturi gilių šaknų ir tradicijų. Natūralu, kad per 13 bendruomenių gyvavimo metų (prieš 13 metų susikūrė dauguma Vilkaviškio rajono bendruomenių) nėra dar labai gausios savanorių gretos. Bendruomenių nariais nori tapti daugelis, bet aktyviai veikia tik dalis gyventojų. Ne visi žmonės gali būti idėjiniai lyderiai, todėl kai kurie nariai dalyvauja talkose, akcijose tik paprašyti. Džiaugiamės tuo, kad dalyvauja. Manau, tikruosius savanorius dar tik auginamės savo veikloje, kviesdami dalyvauti vaikus ir jaunimą. Kita vertus, bendruomenės ant savo pečių pradeda nešti vis didesnę atsakomybę - įgyvendinami projektai. Pirmininkui nebeužtenka būti vien „geru žmogumi“, reikia domėtis, išmanyti įstatymus. Matome vis didėjančią pirmininkų, bendruomenės narių kaitą, nes žmonės tiesiog pavargsta. Be abejo, ir sudėtinga šalies finansinė situacija žmones verčia ieškoti papildomų uždarbių ir skirti laiko savanorystei.

- Kuo bendruomenės gyvena, užsiima Vilkaviškio rajone? Gal matyti skirtumai, jei lygintume su kitais rajonais? Juk Suvalkija, ir ypač Vilkaviškio rajonas, vadinami ūkininkų kraštu.

- Vilkaviškio rajone registruotos 58 kaimų bendruomenės, vienijančios apie 4 tūkst. narių. Visos jos veikia ir kelia sau skirtingus tikslus. Vienos bendruomenės - aktyvios, puoselėja amatus, dainuoja ir šoka, keliauja ir t.t. Jau turime susibūrusių vokalinių ansamblių, vaikų ir suaugusiųjų šokių kolektyvų. Kai kurios bendruomenės jau žengia pirmuosius verslo žingsnius, kuria amatų centrus, kepyklėles, užsiima socialine pagalba silpnesniems. Bendruomenės - pagrindinės savo kaimo aplinkos puoselėtojos, tvarko apleistas teritorijas, pjauna viešosios paskirties plotus, pakeles. Vilkaviškis - ūkininkų kraštas, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, ūkininkai (valdantys didžiausius ūkius rajone - aut. past.) nėra aktyvūs bendruomenės nariai, padėjėjai ir rėmėjai.

- Kas geriau mato gyvenimą - bendruomenės ar valdžia?

- Norėčiau išskirti vieną pavyzdį. Tai buvo Gudkaimio kaimo bendruomenės iniciatyva atstatyti sudegusį daugiabutį, kai žiemą dėl gaisro žmonės buvo išvyti iš savo namų, o rudenį jau grįžo į atnaujintus butus. Bendruomenė priėmė sprendimą rinkti aukas, organizuoti darbus, kad nelaimės ištikti žmonės nesikapstytų kiekvienas atskirai, o pagalba būtų suteikta visiems. Specialistų siūlymai buvo nieko nedaryti arba tiesiog nugriauti ir šeimoms skirti socialinius butus. Pirmininko užsispyrimas ir žmonių telkimas bendrai veiklai davė puikų rezultatą. Taip pat iš labdarų turime sukaupę įvairių priemonių neįgaliesiems ir skubiai prireikus dalijamės vieni su bendruomene. Tik ji gali padėti bėdon pakliuvusiems savo žmonėms. Tik ji geba prižiūrėti viešųjų darbų gavusius asmenis.

Tik ji gali išspręsti probleminių šeimų problemas. Tačiau seniūnijos žmonės mano, kad jie geriau žino. Tikrai ne taip turi būti dirbama su tokiomis šeimomis. Bendruomenė turėtų būti šios „muzikos užsakovė“, bendruomenės sprendimas turėtų būti lemiamas ir duodant pašalpas, maisto davinius, nes mes tikrai esame šalia ir matome situaciją, kokia ji yra iš tikrųjų.

- Kokias funkcijas atlieka kaimo seniūnaičiai? Tikriausiai teko ne kartą susidurti su valdininkais. Kaip jie reaguoja į visuomeninių organizacijų, bendruomenių keliamas problemas?

- Seniūnaičiai - dirbtinai sukurta pareigybė, todėl ir funkcijos jų dažnai popierinės. Smagu, kai seniūnaitis ir bendruomenės aktyvas žiūri viena kryptimi, kartu priima sprendimus, dirba, tačiau, deja, dažnai taip nėra...

Valdininkai į mūsų darbus ir keliamas problemas reaguoja įvairiai (šypsosi), t.y. kaip jiems patogiau ir priklausomai nuo to, kada ta problema būna iškelta. Prieš rinkimus galima nuveikti daugiau su mažesnėmis pastangomis, po rinkimų reikia daugiau kovoti, aiškinti ir įrodinėti, kad mes nesame kažkokie priešai. Per šiuos trylika metų esu girdėjusi įvairiausių pamokymų ir pasakymų, net ir tokių, pvz.: „Kodėl mes turėtume dirbti jums, bendruomenėms, prisirašote įvairiausių projektų, o mums reikia dirbti.“ Buvo atvejų, kai valdininkai nėra patenkinti, kai į juos kreipiasi bendruomenės pirmininkas dėl paprasto kaimo gyventojo. Dažnai prisidengiama įstatymais ir formalumais bei lieka klausimas, kas tu čia toks, kas tave įpareigoja kažką kažkur daryti. Gerai, jei sutinki žmonių, kurie dirba savo vietoje, tada viską gali sutarti ir išspręsti, o jei ne, tai kaip į sieną.

Valdininkams bendruomenės tikrai nėra palankios, nes mes susikūrėme iš apačios, vedami tikslo gyventi geriau, o kad nesustiprėtume, mėginama nuleisti įvairių institucijų, galinčių daryti mums įtaką. Taip atsirado seniūnaičiai, vietos bendruomenių tarybos. Nors visi suprantame, kad šias funkcijas puikiai atliktume mes patys. Kiekviename rajone yra skirtingų sričių koordinatorių su atlyginimais. Juokinga, kai gauni pildyti anketą ar ataskaitą, ką nuveikei šiose srityse. Nepildysi - sakys, nieko neveikia. Užpildai, žiūrėk, jau susirašę pliusus kaip savo veiklos rezultatą. Lietuvoje labai trūksta pilietiškumo, palaikymo ir supratimo. Valdžia tai matydama daug kur manipuliuoja mumis.

Nors matome šias blogas ypatybes, su vietos valdžia stengiamės kiek įmanoma glaudžiau bendrauti ir bendradarbiauti. Vis dėlto manome, kad neturime būti prašytojai, turime būti lygiaverčiai partneriai ir vieni kitų pagalbininkai.

- Kas jus pačią motyvuoja užsiimti visuomenine veikla? Juk tai nėra jūsų oficialus pirmasis darbas, iš kurio turite pragyventi su šeima.

- Kai pradėjau šią veiklą, turėjau dvi paaugles dukras. Norėjosi, kad tiek jos, tiek kiti kaimo vaikai turėtų kur leisti laisvalaikį. Neturėjome kaime apšvietimo, vaikai į mokyklą eidavo pėsčiomis. Ir buvo dar daugybė problemų, kurias galėjome spręsti tik susibūrę. Sukūrus bendruomenę iškilo ir kita problema, kad po vieną nieko nepadarysime, reikia burtis visoms rajono bendruomenėms.