Daniška kiaulė lietuviui netapo delikatesu

Valgytojai pasirinkimo neturi

Ar skiriasi nedidelėse fermose, tradiciškai užaugintų kiaulių mėsa nuo tos, kuri užauginama sausakimšose fermose? Kiaulienos valgytojai sako, kad taip. Mėsa esanti kitokia. Didžioji dauguma pasirinkimo neturi, perka tai, ką randa parduotuvėse, turguose, ir jau įprato prie pardavėjų melo, kad mėsa esanti Lietuvoje užaugintų kiaulių. Daugumos manymu, kiaules, užaugintas danų kompleksuose, vargu ar verta vadinti lietuviškomis, kai jos auginamos pagal pramoninio auginimo formulę, tokią pat kaip Rusijoje, Lenkijoje, Amerikoje.

Anot Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, Žemės ūkio ministerija, valdydama dideles Europines investicijas, yra pajėgi sudaryti infrastruktūrą ūkininkams, kad jie imtųsi auginti po kelis tūkstančius kiaulių vienoje vietoje. „Reikia pastatyti mažiausiai 20 naujų kiaulių kompleksų, kuriuose augtų 8-9 tūkst. kiaulių vienu metu. Šią problemą reikia neatidėliojant spręsti. Į ką tai panašu, kad Lietuva nebegali užsiauginti kiaulių? Netrukus visą kiaulieną pirksime iš lenkų, vokiečių, belgų, tik ji bus dar brangesnė. Mūsų kiaulių supirkimo kainos atitinka Europos Sąjungos vidurkį arba net didesnės, bet mūsiškiai mieliau išvežtų tas kiaules į Rusiją ne tik dėl kainos, o todėl, kad jie iš karto atsiskaito. Perdirbimo įmonės neatsiskaito su ūkininkais 2-3 mėnesius, o kiaulei užauginti reikia 6 mėnesių. Pusę jos auginimo laiko neatsiskaito. Už kokius pinigus žmogus tas kiaules turi auginti? Tai tęsiasi labai seniai“, - sakė A. Gapšys.

Pasak A. Gapšio, 2011 m. Lietuvoje pagaminta 75 tūkst. tonų kiaulienos, importuota 83 tūkst. tonų, eksportuota - 23 tūkst. tonų. Gyventojai suvartojo 135 tūkst. tonų kiaulienos, vienas gyventojas vidutiniškai 42 kilogramus. Savo reikmėms į Lietuvą įvežama apie 60 proc. kiaulienos. Daugiausia kiaulienos importuojama iš Vokietijos, Lenkijos, Belgijos, kiek mažiau iš Danijos ir Olandijos. „Gyvų kiaulių išvežama labai nedaug. Rusai saugo savo rinką, mes taip pat saugotume, bet nėra ką saugoti. Lietuvoje nėra naftos ir ją reikia iš kažko pirkti, tai būtinybė. Bet kad turėdami didžiulį perteklių grūdų negalime išsiauginti kiaulių, pateisinti sunku. Ūkininkas bijo imtis kiaulių auginimo. Aš irgi ne už danų invaziją, ne už didelius jų auginimo kiekius viename komplekse. Esu už tuos, kurie nori auginti iki 3 tūkst. kiaulių vienoje fermoje“, - sakė Agrarinės ekonomikos instituto darbuotojas.

Kaimą grąžinti į kaimą

Kaip šią problemą ketina spręsti Žemės ūkio ministerija? Ar apskritai ją ketina spręsti? „Ketiname eiti į Aplinkos ministeriją ir pasakyti: „Mielieji, nauja Žemės ūkio ministerijos komanda įvardijo, kad gyvulininkystė turi būti vienas prioritetų. Ar baigsite kaimą versti ligoninės laboratorija, kad jame neliktų jokio kvapelio ir mėšlelio, nesudėto į maišelius. Kiauliena patys nebeapsirūpiname. Prašysime, kad būtų parengti gyvulininkystės pastatų tipiniai projektai. 50-200 karvių fermų, iki 3 tūkst. kiaulių fermų projektai. Ir kad jų įgyvendinimas vyktų be metų metais trunkančių derinimų, projektavimų. Jeigu tai supras Aplinkos ministerija, žingsnis bus žengtas. Norime leisti tiems žmonėms, kurie nori kažką daryti, imti ir daryti, o ne eiti aplinkos poveikio vertinti, klausinėti visokių persikėlėlių. Gal čia ir grįžimas atgal, bet be jo nebeįmanoma. Kitą kartą tie kontroliuojantieji atrodo lyg iš mėnulio nukritę“, - svarstė Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio ir maisto departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Ministerijos atstovas sutiko, kad per didelė gyvulių koncentracija kelia diskomfortą gyventojams, kad ūkio subjektai turi skaidyti turimus savo kompleksus į mažesnius ir auginti kiaules humaniškesnėmis sąlygomis. Pasak R. Krasuckio, dauguma pirkėjų ieško tikros lietuviškos kiaulienos lašinių, kumpio, dešros. O jeigu ir randa, nusipirkti negali, nes jiems ta mėsa per brangi.

Daugumą nedidelių kiaulių fermų tektų statyti iš naujo, nes buvusios jau sunaikintos arba užvaldytos užsieniečių. Nėra net abejonės, kad daugelis susidurtų su problema, iš kur gauti pinigų. Pasak Žemės ūkio ministerijos atstovo R.Krasuckio, investicinė parama - būsianti. Bet kokia ir kada, pasakyti nesiryžo. Pasak jo, pagal bendrą Europos žemės ūkio politiką parama yra kelių rūšių. Kaip tiesioginės išmokos, antra - investicinė, trečia - moralinė. Gyvulininkystės, paukštininkystės sektoriai Europos Sąjungoje nėra remiami.

Smulkiųjų augintojų genocidas

Šakių rajone kiaules auginantis ūkininkas Vidmantas Brazaitis savo kiaulių fermos dar nesunaikino. Bet kiek ilgai, negali pasakyti. „Kiaules auginti ėmiau 2004 metais. Pradėjau nuo 100 kiaulių, esu turėjęs ir daugiau kaip 300 kiaulių. Dabar auginu mažiau nei 100 kiaulių. Sumažinau ūkį dėl biurokratijos, per didelių reikalavimų iš augintojo. Manau, kad pajėgčiau auginti 1-1,5 tūkst. kiaulių per metus. Jeigu augini daugiau nei 100 kiaulių per metus, du kartus reikia tikrinti kiekvienos kraują, jeigu laikai mažiau nei 100 kaulių - to daryti nereikia. Pasvajoju ir veterinarą pasisamdyti, kad jis mano kiaulių ūkį prižiūrėtų, bet tam reikia ne kelių kiaulių, o didesnio jų būrio. Mažiems ūkiams keliami reikalavimai yra tikras jų žlugdymas, todėl fermos sunyko. Liko tik įsivežti kiaulių iš užsienio ir vietoje mėsos kramtyti gumą. Nedidelių fermų beveik neliko. Anksčiau kaime po du tris kriuksius kriuksėjo, o dabar per visą kaimą daugiausia kiaules 2-3 žmonės augina. Kiaules jie parduoda kaimiečiams, pažįstamiems mieste, giminėms. Tie gyvuliai į jokią apskaitą neįtraukiami, jie nedeklaruojami“, - kalbėjo ūkininkas.

Anot V. Brazaičio, stambieji kompleksai išsilaiko, nes jie mėsą eksportuoja, kai kurie ir patys perdirba, didelį kiaulių kiekį užauginti lengviau, be to, jiems sudarytos palankesnės aplinkosaugos sąlygos. V. Brazaičio manymu, norint kiaules sugrąžinti į kaimą, pirmiausia reikėtų pakantumo kaimiškiems kvapams. „Tegul gamtą tausoja tie, kurie turi tūkstančius tonų srutų. Ūkininkėlio savo plyname lauke išpiltos dvi cisternos srutų neturėtų būti traktuojamos kaip nusikaltimas. Smulkiuosius augintojus aplinkosaugininkams lengviausia pagąsdinti. Atimsią išmokas. Vienintelis dalykas, kuris smulkiuosius ūkininkus dar išlaiko, yra išmokos. Tikrai galima sugrąžinti kiaules į kaimą, tik nereikia eiti dviem žingsniais priekyje Europos. Europai tokie reikalavimai netaikomi, kokius taiko mūsų aplinkosaugininkai.

Trumpiau tariant, jeigu danai nori plėtoti verslą, tegul važiuoja namo. Kokių galų jie lenda į svetimą kiemą? Nė vienam nepatiktų, jei į jo tvartus atsivaryčiau savo kiaules. Tegul išmokas mums suvienodina su europiečių, ir bus gerai“, - įsitikinęs šakietis.

*****

„Saerimner“ Lietuvoje valdo 11 kiaulių kompleksų ir pagamina apie trečdalį visos Lietuvoje užauginamos kiaulienos. Jeigu ne gyventojai, Danijos kapitalo valdomų kompleksų turėtume kelis kartus daugiau. Nuo totalinės danų kiaulių invazijos teismuose apsigynė Pakruojo, Mažeikių rajonų gyventojai. Šiandien (sausio 16 d.) Aukščiausiajame Teisme turėtų paaiškėti Kalvarijos savivaldybės Jusevičių kaime veikiančio didžiausio Lietuvoje kiaulių komplekso likimas. Jeigu Aukščiausiasis Teismas paskelbs, kad dviejų teismų nutarimai yra teisingi, UAB „Saerimner“ teks trauktis. Jeigu ne, žmonių kova prasidės iš naujo. Kelios Kalvarijos kaimo bendruomenės ir gyventojai teismuose dėl danų neteisėtos veiklos apribojimo teismuose kaunasi penkerius metus.

UAB „Saerimner“ istorija prasidėjo 1999 metais, kai 4 danų ūkininkai, įvertinę deficitines Rytų Europos rinkas, įkūrė pirmąją fermą. Per kelerius metus „Saerimner“ tapo didžiausia kiaulių augintoja Baltijos šalyse. 2011 m. Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija įsigijo 20 proc. „Saerimner“ valdančios Danijos holdingo kompanijos „Idavang A/S“ akcijų. Gautas lėšas „Idavang A/S“ ketina panaudoti verslo plėtrai Rusijoje.

*****

Rimantas BRAZIULIS - Lietuvos žaliųjų atstovas:

Ne tik aplinkosaugininkams, bet kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui pramoniniai kiaulių kompleksai yra blogis. Nieko nauja, kad Lietuvos žmonės kyla prieš juos. Tas pats yra Amerikoje, Lenkijoje, visame pasaulyje. Monopolininkams pigiau išleisti srutas į jūrą, papirkti pareigūnus, mokėti baudas, negu pertvarkyti gamybą. Jokie įstatymai, jokia kontrolė, reikalavimai nesugebės suvaldyti taršos, kuri yra užprogramuota monstre. Milžiniški kiekiai vienoje vietoje. Tokius teršalų kiekius utilizuoti nepadarius žalos gamtai yra neįmanoma. Kodėl neateina danų ūkininkai į Lietuvą ir nesiima ekologinės žemdirbystės. Kodėl jie ateina su didžiausiais kompleksais, kokių kratosi visas pasaulis. Pramoninių kompleksų tikslas yra vienas: kuo daugiau, kuo pigiau ir kuo didesnį pelną gauti. Jų tikslas yra išstumti mažuosius augintojus, konkurentus. Pagaliau turime pagalvoti apie žemę. Pramoninis įsikišimas anksčiau ar vėliau nualins žemę, ją užterš.

Manau, kad neturėtų būti leista statyti naujo komplekso, auginančio 3 tūkst. kiaulių, o seniau veikiantys turi būti sumažinti iki humaniškų dydžių. Valstybės socialinė, ekonominė, mokestinė, gamtosaugos, sveikatos priežiūros politika turėtų būti tokia, kad tie monstrai neapsimokėtų. Neteko girdėti, kad kas nors skųstųsi dėl 2 tūkst. kiaulių. Nesuprantu, kaip galima atleisti varžtus ir pasakyti, kad mums reikia lietuviškos kiaulienos, kurią užaugina danai ir Pasaulio bankas.

Aurelija STANCIKIENĖ - Seimo narė:

Stambiuose ūkiuose naudojami augimą skatinantys hormonai leidžia per metus užauginti nenatūralų vadų skaičių ir prieauglio kiekį, medikamentų ir cheminių preparatų naudojimas - išvengti gyvulių ligų, bet su mėsa medikamentus gauname ir mes, valgydami tą mėsą. Tik valstybinės politikos perorientavimas į paramos ir skatinimo mažiems ūkiams sistemą gali padėti grįžti prie ekologiškos kokybės, o ne kiekybės.

Manau, kad Lietuvai nėra jokios naudos iš čia užsieniečių kuriamų didelių kiaulių kompleksų. Pelną už užsienyje parduotą skerdieną gauna užsienio kompanijos, mokesčiai sumokami kitoms valstybėms, o Lietuvai lieka užterštos teritorijos ir vandenys.