Zofija Visockienė su sūnumi Ričardu Visockiu, gyvenantys Pakražančio seniūnijos Orkių kaime, laukia ankstyvųjų braškių derliaus. Braškės, nuvargintos praėjusio šlapio rudens ir speigu gąsdinusios žiemos, ne visos sulaukė pavasario. Dalis numirko, dalis nušalo. Likusios nokti neskuba, nors ankstesniais metais jau birželio pabaigoje braškių augintojai skanaudavo šviežių uogų.
Pakenkė lietus ir šaltis
Zofiją Visockienę sutinkame braškių lauke. Orkių kaimo gyventoja maždaug trijų arų ploto uogienojus šiemet ravi jau antrą kartą.
Moters būsimas braškių derlius nedžiugina. Ypač nuo praėjusio šlapio rudens ir tarpais speigu gąsdinusios žiemos nukentėjo ankstyvosios braškės.
„Vėlyvosios braškės, beje, augančios aukštesnėje vietoje, kur kas gražiau atrodo. Tad jų derlius, reikia tikėtis, bus neblogas. Tiesa, žydinčioms braškėms šiek tiek šalnos pakenkė, kai kurie žiedynai pajuodo“, – sakė Zofija Visockienė.
Ankstyvosios braškės, pasak moters, pradėdavo derėti jau birželio pradžioje. Kad kuo anksčiau uogos prisirptų, braškių lysves šeimininkai uždengdavo. Šiemet gerokai praretėjusio laukelio dengti nebuvo verta. „Girdėjau apie galimas šalnas. Gal bent šiaudais pridengsiu kerelius“, – svarstė moteris.
Uogos iki uogų
Derlingais metais Zofija Visockienė su sūnumi Ričardu užaugindavo tiek braškių, kad patys nesuvalgydavo. Užtekdavo ir likusiems trims Zofijos vaikams su šeimomis, ir dar pardavimui.
Z. Visockienė verda įvairias uogienes, dalį uogų sušaldo, kad panorėjus paskanauti būtų kaip ką tik nuskintos. Perniek nenueina net aviečių lapai. Rudenį moteris nemažai jų nuraško, sudžiovina. „Labai man patinka aviečių lapų arbata: ir šildo, ir gydo, ir maloniai kvepia“, – šypsojosi.
Pusė hektaro aviečių
Zofija Visockienė su sūnumi pernai įveisė pusės hektaro aviečių ploto.
Pora eilių aviečių auga antrus metus. Uogos, pradėjusios derėti maždaug rugpjūčio viduryje-pabaigoje, sirpsta iki pat šalnų.
„Pasvarstėme ir nusprendėme, kad reikėtų ne vien braškes auginti, bet ir kitokias uogas, pavyzdžiui, avietes. Aš nebeišgaliu po miškus vaikščioti ir uogauti, o čia uogynai – prie namų. Gal dar ir naudos šiokios tokios turėsime. Tiesa, naminės avietės nėra tokios kvapnios, kaip augančios miškuose, bet man vis viena skanios“, – sakė Z. Visockienė.
Vėlų rudenį avietės nupjaunamos, kad pavasarį geriau derėtų.
Zofija Visockienė, kilusi nuo Kryžkalnio, Orkių kaime apsigyveno po vedybų. Orkiai – jau daugiau kaip dvi dešimtis mirusio jos vyro gimtinė.
„Užauginome tris sūnus ir dukrą, o dabar likau tik su vienu sūnumi Ričardu. Likę vaikai – kas kur pasklido. Mes, pagal išgales, rūpinamės ūkiu, nors ne kažin kiek to ūkio ir yra: beveik aštuoni hektarai žemės, neilgai trukus vesianti telyčaitė, dar tie uogynai. Bet visur ir viską apeiti, prižiūrėti reikia“, – pasakojo Zofija Visockienė.
Didžiausias rūpestis, kaip ir kam parduoti uogas
Bekalbant į braškių lauką trumpam užsuko ir Ričardas Visockis.
Vyras sakė, jog uogų auginimas nėra paprastas užsiėmimas. Braškėms gali pakenkti šalnos. Kai plotelis nedidelis, galima kerelius ir plėvele ar šiaudais apdengti.
Zofija Visockienė sakė, jog uogas, ypač braškes prižiūrėti reikia nemažai laiko ir sveikatos. Tačiau be galo malonu gardžiuotis kvapniomis uogienėmis, šaldytomis uogomis ar džiovintų aviečių lapų arbata.
„Anksčiau kur kas daugiau braškių auginome, tačiau atsisakėme. Sudėtinga parduoti užaugintą derlių“, – sakė vyriškis.
Dabar bando auginti avietes. Uogas ketina pardavinėti turguose, nors ieškos ir supirkėjų. Daug kas priklauso ir nuo uogų kainų. Užpernai R. Visockis supirkėjams pardavė avietes po penkis-šešis litus už kilogramą. „Nebloga kaina. Turguje galima parduoti ir brangiau, po aštuonis ar net dešimt litų. Tačiau reikia vežti ne vieną kilometrą, gaišti laiką“, – tvirtino R. Visockis.
Rašyti komentarą