Braškės nokti neskuba

Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė su sū­nu­mi Ri­čar­du Vi­soc­kiu, gy­ve­nan­tys Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos Or­kių kai­me, lau­kia anks­ty­vų­jų braš­kių der­liaus. Braš­kės, nu­var­gin­tos praė­ju­sio šla­pio ru­dens ir spei­gu gąs­di­nu­sios žie­mos, ne vi­sos su­lau­kė pa­va­sa­rio. Da­lis nu­mir­ko, da­lis nu­ša­lo. Li­ku­sios nok­ti ne­sku­ba, nors anks­tes­niais me­tais jau bir­že­lio pa­bai­go­je braš­kių au­gin­to­jai ska­nau­da­vo švie­žių uo­gų.

Pa­ken­kė lie­tus ir šal­tis

Zo­fi­ją Vi­soc­kie­nę su­tin­ka­me braš­kių lau­ke. Or­kių kai­mo gy­ven­to­ja maž­daug tri­jų arų plo­to uo­gie­no­jus šie­met ra­vi jau ant­rą kar­tą.

Mo­ters bū­si­mas braš­kių der­lius ne­džiu­gi­na. Ypač nuo praė­ju­sio šla­pio ru­dens ir tar­pais spei­gu gąs­di­nu­sios žie­mos nu­ken­tė­jo anks­ty­vo­sios braš­kės.

„Vė­ly­vo­sios braš­kės, be­je, au­gan­čios aukš­tes­nė­je vie­to­je, kur kas gra­žiau at­ro­do. Tad jų der­lius, rei­kia ti­kė­tis, bus ne­blo­gas. Tie­sa, žy­din­čioms braš­kėms šiek tiek šal­nos pa­ken­kė, kai ku­rie žie­dy­nai pa­juo­do“, – sa­kė Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė.

Anks­ty­vo­sios braš­kės, pa­sak mo­ters, pra­dė­da­vo de­rė­ti jau bir­že­lio pra­džio­je. Kad kuo anks­čiau uo­gos pri­si­rptų, braš­kių lys­ves šei­mi­nin­kai už­deng­da­vo. Šie­met ge­ro­kai pra­re­tė­ju­sio lau­ke­lio deng­ti ne­bu­vo ver­ta. „Gir­dė­jau apie ga­li­mas šal­nas. Gal bent šiau­dais pri­deng­siu ke­re­lius“, – svars­tė mo­te­ris.

Uo­gos iki uo­gų

Der­lin­gais me­tais Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė su sū­nu­mi Ri­čar­du užau­gin­da­vo tiek braš­kių, kad pa­tys ne­su­val­gy­da­vo. Už­tek­da­vo ir li­ku­siems trims Zofijos vai­kams su šei­mo­mis, ir dar par­da­vi­mui.

Z. Vi­soc­kie­nė ver­da įvai­rias uo­gie­nes, da­lį uo­gų su­šal­do, kad pa­no­rė­jus pa­ska­nau­ti bū­tų kaip ką tik nu­skin­tos. Per­niek ne­nuei­na net avie­čių la­pai. Ru­de­nį mo­te­ris ne­ma­žai jų nu­raš­ko, su­džio­vi­na. „La­bai man pa­tin­ka avie­čių la­pų ar­ba­ta: ir šil­do, ir gy­do, ir ma­lo­niai kve­pia“, – šyp­so­jo­si.

Pu­sė hek­ta­ro avie­čių

Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė su sū­nu­mi per­nai įvei­sė pu­sės hek­ta­ro avie­čių plo­to.

Po­ra ei­lių avie­čių au­ga ant­rus me­tus. Uo­gos, pra­dė­ju­sios de­rė­ti maž­daug rugp­jū­čio vi­du­ry­je-pa­bai­go­je, sirps­ta iki pat šal­nų.

„Pas­vars­tė­me ir nu­spren­dė­me, kad rei­kė­tų ne vien braš­kes au­gin­ti, bet ir ki­to­kias uo­gas, pa­vyz­džiui, avie­tes. Aš ne­beiš­ga­liu po miš­kus vaikš­čio­ti ir uo­gau­ti, o čia uo­gy­nai – prie na­mų. Gal dar ir nau­dos šio­kios to­kios tu­rė­si­me. Tie­sa, na­mi­nės avie­tės nė­ra to­kios kvap­nios, kaip au­gan­čios miš­kuo­se, bet man vis vie­na ska­nios“, – sa­kė Z. Vi­soc­kie­nė.

Vė­lų ru­de­nį avie­tės nu­pjau­na­mos, kad pa­va­sa­rį ge­riau de­rė­tų.

Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė, ki­lu­si nuo Kryž­kal­nio, Or­kių kai­me ap­si­gy­ve­no po ve­dy­bų. Or­kiai – jau dau­giau kaip dvi de­šim­tis mi­ru­sio jos vy­ro gim­ti­nė.

„Užau­gi­no­me tris sū­nus ir duk­rą, o da­bar li­kau tik su vie­nu sū­nu­mi Ri­čar­du. Li­kę vai­kai – kas kur pa­skli­do. Mes, pa­gal iš­ga­les, rū­pi­na­mės ūkiu, nors ne ka­žin kiek to ūkio ir yra: be­veik aš­tuo­ni hek­ta­rai že­mės, neil­gai tru­kus ve­sian­ti te­ly­čai­tė, dar tie uo­gy­nai. Bet vi­sur ir vis­ką apei­ti, pri­žiū­rė­ti rei­kia“, – pa­sa­ko­jo Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė.

Di­džiau­sias rū­pes­tis, kaip ir kam par­duo­ti uo­gas

Be­kal­bant į braš­kių lau­ką trum­pam už­su­ko ir Ri­čar­das Vi­soc­kis.

Vy­ras sa­kė, jog uo­gų au­gi­ni­mas nė­ra pa­pras­tas už­siė­mi­mas. Braš­kėms ga­li pa­kenk­ti šal­nos. Kai plo­te­lis ne­di­de­lis, ga­li­ma ke­re­lius ir plė­ve­le ar šiau­dais ap­deng­ti.

Zo­fi­ja Vi­soc­kie­nė sa­kė, jog uo­gas, ypač braš­kes pri­žiū­rė­ti rei­kia ne­ma­žai lai­ko ir svei­ka­tos. Ta­čiau be ga­lo ma­lo­nu gar­džiuo­tis kvap­nio­mis uo­gie­nė­mis, šal­dy­to­mis uo­go­mis ar džio­vin­tų avie­čių la­pų ar­ba­ta.

„Anks­čiau kur kas dau­giau braš­kių au­gi­no­me, ta­čiau at­si­sa­kė­me. Su­dė­tin­ga par­duo­ti užau­gin­tą der­lių“, – sa­kė vy­riš­kis.

Da­bar ban­do au­gin­ti avie­tes. Uo­gas ke­ti­na par­da­vi­nė­ti tur­guo­se, nors ieš­kos ir su­pir­kė­jų. Daug kas pri­klau­so ir nuo uo­gų kai­nų. Už­per­nai R. Vi­soc­kis su­pir­kė­jams par­da­vė avie­tes po pen­kis-še­šis li­tus už ki­log­ra­mą. „Neb­lo­ga kai­na. Tur­gu­je ga­li­ma par­duo­ti ir bran­giau, po aš­tuo­nis ar net de­šimt li­tų. Ta­čiau rei­kia vež­ti ne vie­ną ki­lo­met­rą, gaiš­ti lai­ką“, – tvir­ti­no R. Vi­soc­kis.