Besiskolinantys jau turės ir teisių

Šiuo metu nemenka dalis Lietuvos gyventojų tampa savotiškais bankų įkaitais - norėdami gauti kreditą būstui, jie sutinka su visomis banko sąlygomis ir reikalavimais, pasirašo bankui palankias sutartis, o jei nesugeba kredito mokėti, staiga sužino, kad beveik jokių teisių neturi - tik prievoles. Tad dažnas į sunkią finansinę situaciją netikėtai pakliuvęs žmogus yra priverstas likti be duonos kąsnio, bet su banku atsiskaitinėti.

Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymas, jei jo projektui būtų pritarta, kredituojančias įstaigas priverstų bent šiek tiek atsižvelgti į konkrečius žmones ir jų realias bėdas.

Kaip „Vakaro žinias“ informavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų politikos skyriaus vyriausioji juriskonsultė Rūta Merkevičiūtė, vienas įstatymo tikslų - stiprinti kredito gavėjų apsaugą.

„Lietuvoje nėra vieno teisės akto, nustatančio bendrą būsto paskolų ir kitų kredito sutarčių, kurios yra užtikrintos nekilnojamojo turto įkeitimu arba kuriomis siekiama įgyti nekilnojamąjį turtą, teisinį reguliavimą bei bendrą požiūrį į vartotojų apsaugą, - teigia R.Merkevičiūtė. - Taigi šiuo įstatymu būtų įtvirtintas bendras būsto paskolų klientų apsaugos standartas, numatant tiek kredito gavėjų veiklos, tiek kredito sutarčių sudarymo ir vykdymo reikalavimus.“

Lietuvos banko atstovės teigimu, įstatymo projekte numatyta, kad asmenys, kurie norės teikti kreditavimo arba tarpininkavimo paskolai gauti paslaugas, turės įsirašyti į Lietuvos banko tvarkomus viešuosius sąrašus, pateikti atitinkamus dokumentus, jų vadovai ir darbuotojai turės atitikti projekte nustatytus reikalavimus. Seniems rinkos dalyviams, tokiems kaip bankai, šie reikalavimai yra žinomi ir nėra naujiena.

Įstatymo projekte taip pat įtvirtinti kredito pasiūlymų teikimo, sutarčių sudarymo sąlygų, sutarties nutraukimo reikalavimai ir kt. Pavyzdžiui, siekiant, kad vartotojas galėtų lengvai ir paprastai palyginti kelių kredito davėjų pasiūlymus ir išsirinkti naudingiausią, numatyta, kad kredito davėjai turėtų pateikti vienodos formos pasiūlymus dėl kredito sutarties sudarymo.

Kad vartotojai nepriimtų skubotų sprendimų dėl ilgalaikių įsipareigojimų prisiėmimo, projekte numatytas 30 dienų apsvarstymo laikotarpis, kurį kredito davėjas turi suteikti vartotojui iki sudarant kredito sutartį. Sudarius sutartį, kredito gavėjas turėtų 14 dienų laikotarpį savo sprendimui pakeisti ir atsisakyti jau sudarytos kredito sutarties.

Kadangi šiuo metu praktikoje pasitaiko atvejų, kai kredito sutarties negalima sudaryti nenusipirkus kitų produktų - gyvybės draudimo, investicinių produktų, mokėjimo paslaugų, kurie vartotojui iš esmės nereikalingi ar nebūtini, siūloma drausti tokią praktiką. Numatytos tik tam tikros išimtys dėl įsigyjamo būsto draudimo ar dėl nemokamos sąskaitos, skirtos kredito įmokų surinkimui, atidarymo.

Siekiant sumažinti ginčų dėl neaiškių kredito sutarčių sąlygų, siūloma įtvirtinti privalomą kredito sutarčių sąlygų sąrašą. Tos sąlygos turėtų būti aptariamos sudaromoje sutartyje (kredito palūkanų dydžio keitimo sąlygos, maržos didinimo ir mažinimo atvejai, su sutarties vykdymu, keitimu, nutraukimu susiję komisiniai atlyginimai ir kt.).

Kad vartotojams būtų lengviau keisti kredito davėją ir refinansuoti paskolą palankesnėmis sąlygomis, įstatymo projekte numatyta maksimali išankstinio kredito grąžinimo mokesčio riba. Taip pat siūloma numatyti atvejus, kada toks kredito davėjo keitimas būtų nemokamas.

Įstatymo projekte numatyta ir „kredito atostogų“ galimybė. Tai atvejai, kai, vartotojui susidūrus su finansinėmis problemomis ir susiklosčius išimtinėms aplinkybėms - išsiskyrus, mirus sutuoktiniui, tapus bedarbiu ar nedarbingam, galima būtų atidėti įmokų mokėjimą ne ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui.

Galiausiai įstatymo projekte numatyta riboti net netesybų ir baudų, mokamų už pavėluotas įmokas, dydžius.

Jei įstatymo projektas nesulauks didelio bankų ir kitų kreditų teikėjų pasipriešinimo ir artimiausiu metu jam bus pritarta, jis galėtų įsigalioti jau nuo kitų metų vasario.