Ar ne per brangus mums euras?

Mūsų politikai forsuoja įvykius ir Lietuvai eurą įvesti ketina neatsiklausę Tautos nuomonės referendumo, kurio idėja šiuo metu įstrigusi Konstituciniame Teisme. Finansų ministras Rimantas Šadžius interviu "Vakaro žinioms" tvirtino, kad referendumo jau ir nebereikia, nes eurą įsivesti įsipareigojome stojimo į ES sutartimi. Tačiau su juo kategoriškai nesutinka Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas Paulauskas, jis primena, kad euro iki šiol neturi dar 7 valstybės, kurios įsipareigojo lygiai taip pat kaip Lietuva.

- Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vicepirmininkas Kęstutis Glaveckas pareiškė, kad dabar, kai eurą beveik turime rankoje, kvaila būtų rengti referendumą ir atsiklausti Tautos nuomonės. Kodėl vis dėlto įvykiai forsuojami, jei apklausos rodo, kad net 55 proc. žmonių lito atsisakyti nenori?

R.ŠADŽIUS: Juk referendumas jau buvo 2003-iaisiais. Lietuvos apsisprendimas buvo eiti į Europą. Dabar turime vykdyti tai, ką nusprendėme referendumu.

R.PAULAUSKAS: Prieš kelias dienas Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas pareiškė, kad lenkai su euro įvedimu neskubės ir lauks tol, kol paaiškės, kas bus su euru pačioje ES. O juk Lenkija įsivesti eurą įsipareigojo lygiai tokiomis pat sąlygomis kaip ir Lietuva. Be to, pavyzdžiui, Danijoje buvo surengti du referendumai. Abiem atvejais danai pasisakė prieš euro įvedimą ir jis neįvestas iki šiol. Kodėl Lietuva negali pasielgti kitaip?

- Stojimo į ES sutartyje tikrai nebuvo nurodyta, kad Lietuva pasisako už euro įvedimą 2015-aisiais.

R.ŠADŽIUS: Bet nebuvo įvardyti ir tokie teisės aktai, kad, pavyzdžiui, nuo šių metų Europos Parlamente Lietuvai atstovaus nebe 12, o 11 mūsų atstovų, nes į ES įstojo Kroatija. To irgi nebuvo numatyta. Tačiau sutartimi mes įsipareigojome žaisti pagal tas taisykles, kurių kūrime mes patys aktyviai dalyvavome ir kurių kūrimui pernai vadovavome.

R.PAULAUSKAS: Sutartyje tikrai nenumatyta konkreti Lietuvos įstojimo į euro zoną data, todėl mes nesame įsipareigoję skubėti. Deja, viską lemia politinė valia. Jei būtų nuspręsta lito neatsisakyti, tam būtų rasta argumentų. Čia panašiai kaip su advokatais ir prokurorais. Į kiekvieną teisės normą galima pažiūrėti tiek iš prokuroro, tiek iš advokato pozicijos. Taip ir į eurą galima pažiūrėti ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

- Ministre, minėjote, kad keičiasi Lietuvos narystės ES sąlygos kad ir dėl tų pačių europarlamentarų skaičiaus. Kodėl negalėtų pasikeisti ir dėl euro, jei jam referendumu nepritartų Lietuvos žmonės?

R.ŠADŽIUS: Punkto dėl euro pakeisti negalime, nes jis įrašytas sutartyje. Prisijungimas prie pinigų sąjungos yra įrašytas į sutartį. O 2003-iaisiais litas jau buvo susietas su euru, nebe su doleriu. Mes tuos žingsnius pasirinkome sąmoningai ir sakyti, kad kažkas, balsuodamas euroreferendume, to nežinojo, būtų neteisinga. Jei kažkas sakytų, kad balsavo už narystę ES, bet nežinojo, kad bus įvestas euras, aš nesutikčiau.

R.PAULAUSKAS: Tokie R.Šadžiaus teiginiai tik iliustruoja tai, ką minėjau apie prokurorus ir advokatus. Permainas pačioje ES irgi galima vertinti iš abiejų pusių. Ministras pasirinko advokato poziciją. Jei būtų politinė valia neįsivesti euro, tikrai būtų į tą stojimo sutartį žiūrima kitaip. O dėl referendumo, tai jis yra būtinas. Ir nebūtų pažeisti jokie įsipareigojimai. Juk kai stojome į ES, ji buvo visai kitokia. Ji buvo tautų Europa, o dabar einama centralizavimo, federalizmo link. Atsiras bendra bankų kontrolė, biudžetų kontrolė, bendri mokesčiai ir t.t. Jau nekalbu apie tai, kaip keičiasi ES vertybės: atsiranda barzdotos moterys, sijonuoti vyrai.

- Be Lietuvos, dar 9 ES narės iki šiol nėra įsivedusios euro. Negi jos neturi tokių įsipareigojimų, kokius esą turi Lietuva?

R.ŠADŽIUS: Išimtį turi tik dvi valstybės: Didžioji Britanija bei Danija. Dar sudarant sutartis, kažkada seniai, jos gavo daug išimčių kaip ES signatarės. Visos kitos formaliai turi įsipareigojimus įsivesti eurą, vos tik atitiks kriterijus, bus pasirengusios, jų ūkis bus pavijęs ES vidurkį.

- Negi, pavyzdžiui, Švedija, neatsisakiusi nacionalinės valiutos, ekonomiškai atsilieka nuo ES vidurkio?

R.ŠADŽIUS: Švedija yra turbūt vienintelis diskusinis variantas. Bet ji yra suvereni valstybė, todėl atitinkamai svarsto.

R.PAULAUSKAS: Būtent. Švedija yra suvereni valstybė, o R.Šadžius nenori būti suverenios valstybės ministru. Dabar politikai taip džiaugiasi, kad atsisakome lito, kad atrodo, jog savas pinigas yra didžiulė nelaimė. Tada kodėl daugelis pasaulio šalių turi savus pinigus? Kodėl jos su ta nelaime gyvena?

- Kodėl Lietuva, kaip ir Švedija, negali svarstyti, ar mums reikalingas euras? Ar ji nesuvereni? Juo labiau kad Vyriausybės praėjusių metų veiklos ataskaitoje nurodoma: Lietuva yra investuotojams patraukliausia Baltijos regiono valstybė, o visoje Europoje pagal šį rodiklį užima antrąją vietą. Kam tada mums tas euras, jei investuotojams litas patrauklesnis?

R.ŠADŽIUS: Investuotojai jau dabar mato Lietuvą kaip būsimą euro zonos šalį, todėl pagal patrauklumą investicijoms mes ir stovime taip aukštai. Mus vertina gerai dėl to, kad pasirinkome šį kelią ir juo einame. Suprantame, kad euras yra sąlyga didesnei ekonominei plėtrai. O tai ir sudaro mūsų konkurencingumo indekso dalį.

R.PAULAUSKAS: Investicinis klimatas labai mažai priklauso nuo valiutos. Ir net nuo demokratijos mažai priklauso. Štai Kinijoje yra vienpartinė sistema, demokratijos ten nė su žiburiu nesurasi. O visas pasaulis ten nulėkė investuoti. Investicijos eina ten, kur pelnas geras, kur maži atlyginimai.

Lietuva gali elgtis lygiai taip pat, kaip Švedija. Tačiau viskas priklauso nuo žmonių, kurie sėdi valdžioje. Deja, ten sėdintys turi tarno sindromą. Mūsų politinis elitas net nenori suverenumo. Nori, kad Lietuva būtų savivaldybė Europos mastu: tokia, koks dabar yra, pavyzdžiui, Prienų rajonas Lietuvos mastu. Ir pamažu Lietuva tokia tampa. Įdomu, ką ministrai, kalbėdami apie Nepriklausomybę, turi omenyje. Juk nebeliks savo pinigo, nebėra muitų, nebeliko nacionalinių įstatymų viršenybės ir t.t. Ką turi omenyje, kai sako, kad Lietuva nepriklausoma? Nebent tai, kad nuo mūsų niekas nebepriklauso. Bet juk priklauso. Jei mes rinkimuose balsuotume kitaip, jei remtume jėgas, kurios nori būti šeimininkais savo valstybėje, tai ir būtume jais.