Ar liks kaimai tik šviesuolių tėviškės?

- Valdžia kaimą dažniausiai prisimena tik tada, kai kyla problemų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos sektoriuje. Jeigu tų problemų nekiltų, turbūt niekas nepaklaustų, kuo gyvena kaimo žmogus. Kur tai veda?

- Veda niekur. Vis dar vyksta kaimų tuštėjimas, o netrukus sulauksime ir ištuštėjimo. Kaimo vaikai baigia pagrindines mokyklas, išvažiuoja į vidurines mokyklas, gimnazijas miestuose, ir tuo baigiasi jų gyvenimas kaime. Galima sakyti, nuo 15-16 m. vaikai iš kaimo pradingsta. Mokyklų nebeliko, nebeliko ir traukos centro. Geltonieji autobusiukai yra tik priemonė vaiką nuvežti iš taško A į tašką B. Kaimui iš to jokios naudos. Abejoju, ar sunaikintos mokyklos kada nors bus atkuriamos. Be 20 vaikų vargu ar kaime mokyklą atidarys. Kartais net paradoksali situacija susiklosto - vaikų būtų, bet nebėra mokyklų, darželių. Kai kur kaimuose prie didžiųjų miestų, ypač prie sostinės, vaikų kaime yra daugiau negu mokykloje vietų. Prie didžiųjų miestų infrastruktūra geresnė, darbo lengviau susirasti, todėl čia gyventojų daugiau. Neteko girdėti, kad valstybė būtų parodžiusi didesnį dėmesį gyventojų pritraukimui į tolimesnį kaimą. Yra viena kita savivaldybė, kur teikia būstą, bet tai vienetai. Labai daug žmonių kuriasi kaimuose prie sostinės, kitų miestų, bet to negalima vadinti grįžimu į kaimą. Jų visa veikla verda mieste.

- Kaip padėti tiems, kurie norėtų kaime gyventi, dirbti žemę, kurti verslą, bet nežino, nuo ko pradėti?

- Yra įvairių programų, įvairių konsultantų norintiems kurti verslą, galima gauti Europos paramą, bet niekas nepadės, jeigu pats neturėsi idėjos ir nenorėsi dirbti. Tenka sutikti, kad tikrai iniciatyvių žmonių nėra daug, bet kartais ir jie, atsimušę į sieną, nuleidžia rankas.

Gyvenimą kaime daug kas supranta tik kaip žemės dirbimą. Nebūtinai. Ne vien ūkininkavimas yra kaimo ekonomikos variklis. Kaimiškose vietovėse yra didelės galimybės užsiimti verslu kaip ir miestuose, bet kol kas jomis nepasinaudojama. Turime tinkamų žaliavų gaminti tradicinius ir novatoriškus gaminius iš medienos, baldus, rąstinius namus, statybines konstrukcijas, maisto produktus, turinčius vis didesnę paklausą visame pasaulyje. Kaime daug kur yra spartusis internetas. Niekur kitur Europoje to nėra. Kadangi visos technologijos sukurtos, galima dirbti nuotoliniu būdu. Kalbu čia apie aukštąsias technologijas, kuriomis sugebančių naudotis gal ir nėra labai daug. Tie specialistai kuriasi didmiesčiuose dėl vienos priežasties - dėl patogumų. Kaime labai paranku plėtoti smulkųjį verslą, o pagamintus produktus patiems parduoti internetu. Kai kas daroma, bet tai yra tik pati pradžia. Nėra pas mus tradicijos plėtoti kooperacinį verslą, kas vyksta Airijoje, Švedijoje, Suomijoje. Kooperavimasis labai naudingas žemės ūkyje. Tarkime, vienas nusiperka traktorių, kitas - kombainą, trečias - technikos remonto dirbtuves, ketvirtas - organizuoja gamybą. Beveik visas smulkusis verslas, kuris dabar vyksta mieste, gali būti plėtojamas kaime. Galimybių tikrai yra daug, bet niekas nevyksta pirmiausia dėl to, kad kaimas suprantamas kaip kažkokia atskirties vieta, tremtis, užkampis. Norint žmones paakinti kurti verslą kaime, reikėtų taikyti mažesnį pajamų mokestį. Kol kas verslo kaime naujokams nenumatyta jokių išimčių, o štai ūkininkams lengvatos numatytos. Net ir dirbamą valstybinę žemę numatyta atiduoti greta dirbantiems ūkininkams, o ne žmogui, kuris čia norėtų pradėti kurti gyvenimą. Turėjome idėją siekti, kad jaunam žmogui būtų leidžiama nusipirkti keliolika arų namo statybai, kaip yra Slovėnijoje. Bus namas, atsiras ir kas jame gyvena, leidžia šaknis. Reikėtų prisiminti, kad dauguma Lietuvos šviesuolių yra kilę iš kaimo, o ne iš miestų.

- Ne tik dabar, bet ir sovietiniais laikais kaimai tuštėjo. Geriausias tėvų linkėjimas vaikams būdavo: tu, vaikeli, nugaros nelenk kaip aš. Kaime likdavo tik tie, kurie prasčiau mokėsi arba parvažiuodavo gavę paskyrimą atidirbti trejus ar daugiau metų po studijų - mokytojai, kultūros darbuotojai, žemės ūkio specialistai, vienas kitas gydytojas. Nemažai vandens nutekėjo, bet tendencijos nesikeičia. Ką daryti?

- Pirmiausia reikia stengtis išlaikyti tuos, kurie yra dar likę. Padėti jiems, kad jų vaikai matytų perspektyvą ir nepabėgtų. Kiekvienais metais iš kaimų išvažiuoja 5-10 proc. darbingo amžiaus žmonių. Valstybinių darbo vietų kaime beveik nėra, verslo taip pat. Tas ciklas sukasi uždarame rate. Mažos valstybinės įstaigos perkeliamos į rajonų centrus, mažos mokyklos uždaromos ir vaikai vežiojami į didesnes gyvenvietes ar miestus. Bibliotekos uždarytos, kultūros įstaigų nėra. Nuo ko nors reikia pradėti, bet niekas nežino nuo ko ar nenori žinoti. Bet jau yra pradžia. Kazlų Rūdos savivaldybės kaimo bendruomenių asociacija parengė projektą ir teikia kaimo žmonėms socialines paslaugas. Pamažu pamažu ir jau įkurta 18 darbo vietų. Tos paslaugos yra apmokamos valstybės. Vieni gauna reikalingas paslaugas, kiti turi darbo. Vien tai svarbu, kad pagalbą senukams ar ligoniams teikia vietiniai žmonės. Gal nuo to reikėtų pradėti. Ne kartą girdžiu klausimą: tą ratą užsukti turi bendruomenės ar valstybinės įstaigos? Mano galva, nereikia čia jokių pirmavimų, reikia dirbti kartu, atsižvelgiant, kas geriau žmogui.

- Kaip tik tai ir vyksta - stumdymasis. Ar Vyriausybė linkusi bendrauti su bendruomenėmis?

- Sakyčiau, ne. Bendruomenės yra priklausomos nuo Žemės ūkio ministerijos ir Europos Sąjungos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje yra sukurtas Bendruomenių skyrius, bet jo darbų bendruomenės nepajuto. Iš tiesų turėtų susivienyti visos ministerijos, pirmiausia Kultūros, Susisiekimo, ir kalbėtis, ką galima nuveikti, kad kaime gyvenimas gerėtų. Iki šiol, kai tik ištari žodį „kaimas“, valdininkai rėkia: čia ne mums, čia Žemės ūkio ministerijai. Čia jau skirstytis nebėra dėl ko, spręsti reikia aukščiausiu lygiu.

Kaimo bendruomenės kuria vaikų dienos centrus, organizuoja turiningus kultūrinius, sporto renginius. Net išvažiavę gyventi į užsienį jauni žmonės savo atostogas derina prie bendruomenių festivalių ir švenčių. Jeigu jie turėtų galimybes kaime susirasti darbo ar patys pradėti ūkininkauti, tikrai grįžtų ne tik per šventes. Didžiosios žemės ūkio bendrovės sako, kad joms trūksta mechanizatorių, veterinarų, kitų specialistų. Ką veikti jaunoms šeimoms kaime, jeigu čia nėra nei mokyklos, nei darželio, nei buto, nei darbo, nei žemės, nei pinigų ją pirkti? Jeigu neturi senelių, tėvų palikto namo, tai dažniausiai neturi kur grįžti, nuo ko pradėti. Turėtų būti valstybės garantija, kad jie čia turės ką veikti, iš ko gyventi.

Kitas dalykas - civilizuotų sąlygų gyventi kaime nebuvimas. Ne visur yra šiuolaikiškas vandentiekis, ką jau kalbėti apie geležies šalinimo iš vandens įrenginius, kanalizaciją. O kokie kaimo keliai... Sąlygų, kokias turi mieste gyvenantis žmogus, nė iš tolo nesulyginsi su gyvenimu kaime. Esame įpratę 50 kilometrų į darbą mieste važinėti, bet kaimo keliais toks atstumas prilygtų išbandymui.

- Patys tie, kurie norėtų grįžti, nieko negali pakeisti. Kas gali?

- Lietuvos kaimo parlamento sesijoje priimtas ne vienas svarbus sprendimas Lietuvos kaimiškų vietovių naudai. Teiksime prašymą Seimui ir Vyriausybei, kad būtų įteisintas kaimo bendruomenių organizacijų statusas savivaldos įstatyme, kad 50 proc. rajonui skiriamų subsidijų atitektų kaimui, perkant produkciją viešųjų pirkimų būdu, būtų sudarytos galimybės iki 25 proc. jos įsigyti iš rajono (regiono) tiekėjų. Turi būti gerinamos sąlygos gyventi kaime. Pirmiausia kaimo socialinė infrastruktūra, perleidžiant paslaugų teikimą kaimo bendruomenėms. Gerinant kaimo švietimo sistemą, skiriamas mokinio krepšelis priešmokykliniam ar popamokiniam ugdymui, tuo atveju, kai tai vyksta daugiafunkciuose centruose ar kaimo bendruomenės namuose. Pradėkime nuo mažiausių žingsnelių, bet pradėkime. Daug kas priklauso nuo rajono mero, nuo to, kaip rajono vadovas regi bendrą rajono būklę. Priklauso nuo gyventojų. Priklauso nuo seniūno. Kai kur seniūnai su bendruomenėmis suvieniję jėgas labai daug padaro. Seniūnaičiai kol kas nedaug padeda. Būna net priešprieša su bendruomene. Bendruomenės dirba, o seniūnaičiai sau nuopelnus prisiskiria. Seniūnaitis turėtų sukti bendruomenės veiklą, bet taip nėra. Neretai dėl to, kad jie yra ydingai renkami. Turėtume dirbti ranka rankon, o dabar kiekvienas dirba atskirai.

- Kaimo parlamento suvažiavime jus konsultavo socialinio verslo kaimiškose vietovėse ekspertai iš Švedijos. Ką jie pamatė?

- Jie pasakė lygiai tą patį, ką mes ir žinome. Kam žmogui kurtis kaime, jeigu jis neturi žemės. Stebėjosi mūsų kaimo keliais. Gyvenimo sąlygomis. Švedijos kaimuose gyventojų taip pat mažėja. Net jei 3-4 žmonės išvažiuoja iš kaimo, jie tai laiko problema. Bet pas juos šeimos gausesnės, 3-4 vaikai, todėl gyventojų deficitas ne taip jaučiamas. Pas mus į demografinę situaciją žiūrima pro pirštus. Apskritai nėra visuotinio požiūrio į prigimtinį mūsų Tautos gyvenimą. Vaizdas toks, tarsi gyventume šia diena, o kas po mūsų - niekam nesvarbu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“