Ar įmanoma prisipirkti visam gyvenimui

Mąstau, vadinasi, esu? Ne, tai jau atgyvena. Dabar žmogui kalte kalama: perku, vadinasi, esu. Besaikis vartojimas - šiuolaikinės visuomenės liga, neatpažįstamai pakeitusi pasaulį ir vedanti prie susinaikinimo. Tą tvirtina ir filosofai, ir ekonomistai, o visuomenės nuo šių dienų maro bando gintis prieš didžiąsias metų šventes skelbdamos Nieko nepirkimo dieną (lapkričio 24-ąją). Lietuvoje ji neminima, nors daugelis tautiečių savo laimę vertina daiktų ir jų kiekio matu. Juk esame išsivysčiusi šalis.

Ar kada bandėte sustoti, nebėgti ir neskubėti į darbą, tiesiog sustoti ir akimirksniui atsiriboti nuo garsų, pokalbių, telefonų ir keletą minučių stebėti, kas vyksta aplink? Jei ne, pabandykite. Ką išvysite? Beribius reklamų klodus, plakatus, prekes ir paslaugas siūlančius žmones, nuolaidas, krūvas nuolaidų. Galbūt pastebėsite pietaujančius žmones. Lyg ir nieko blogo, bet, gerai pagalvojus, pamatysite, kad jų lėkštės kone pilnos keliauja į šiukšlių dėžę, kad vietoj žmogui reikalingų 2000 kalorijų per dieną, jis suvartoja dvigubai daugiau.

Dirva susinaikinimui

Visata yra valdoma dėsnių ir joks žmogus kartu su visa visuomene nėra išimtis. Prisiminkime 1929-ųjų krizę, davusią pradžią didžiajai depresijai. Milijonai žmonių neteko darbų, badavo, kai tuo tarpu tūkstančiai fabrikų stovėjo be darbo, o ištekliai nepakito. Tada paaiškėjo, kad iki tol buvusio ekonominio žaidimo taisyklės buvo iš tiesų ydingos.

Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kai valstybės viena kitą sistemingai naikino. To, kas buvo sugriauta ir iššvaistyta tame kare, būtų pakakę aprūpinti kiekvieną šios planetos žmogų. Žmonės pradėjo ruošti dirvą susinaikinimui, mat brangūs riboti ištekliai yra švaistomi ir naikinami dėl pelno ir laisvosios rinkos.

Peržengtos proto ribos

Ekonomistas prof. Povilas Gylys teigia, kad visuomenė, kuri vartoja, palaiko gamybą.

„Jeigu mes nustotume vartoti - nepirktume drabužių, avalynės, baldų - sustotų ekonomika. Bet kita vertus, mūsų planeta yra ribota su ribotais ištekliais“, - pabrėžė ekonomistas.

Anot P.Gylio, dažnai iš gamtos paimama tai, kas neatsinaujina arba atsinaujina tik per milijardus metų.

„Išteklių ribotumas yra vienas pagrindinių ekonomikos faktorių. Bet mes tą išteklių ribotumą labai prastai suvokiame. Žmonės išmoko pasigaminti daugiau daiktų ir tai yra pažangos rodiklis. Tačiau yra kita pusė, vadinama antiekonomika. Kai yra peržengiamos proto ribos, kai dėl menko technologinio ar mados pasikeitimo mes išmetame daiktus“, - kalbėjo P.Gylys.

Ekonomisto įsitikinimu, visiškai neracionalu pirkti daiktą vien dėl to, kad jis yra pigus.

„Pavyzdžiui, taip dabar įsišaknijusios akcijos ir nuolaidos. Toks elgesys visiškai nėra ekonomiškas. Kadangi galų gale tas įsigytas daiktas atsiduria sąvartyne“, - vartotojiškumo peripetijas įžvelgė P.Gylys.

Šiukšlių patologija

Taigi gali kilti klausimas, kada visa tai prasidėjo. O viskas prasidėjo nuo Džono Loko arba, kitaip tariant, kapitalistinės visuomenės pradininko. Jis pradėjo kalbėti apie asmeninę nuosavybę ir ką reikia daryti, kad tai įsigyti ir turėti. Dž.Lokas savo teorijai turėjo tokias išlygas, kad viso to turi užtekti visiems ir kad niekas negali būti švaistoma. Tačiau nepagalvojo, kad Žemė yra ribota ir kad ateis laikas, kai už pinigus bus perkamas darbas. Jau nebegalvojama, ar likučių užteks visiems.

Viena pagrindinių idėjų ekonomikoje yra, kaip gaminti tiek, kiek suvartojama. Galiausiai išsivystė finansiniai mainai, dar kitaip vadinami investavimu, kai

patys pinigai yra gaunami dėl kitų pinigų judėjimo, kuris visuomenėje nesukuria jokio produkto. Pasak P.Gylio, tai yra masinės gamybos gamintojų primesta filosofija.

Pavyzdžiui, jei pats gamintumėte kokį nors daiktą, pvz., stalą, tai jį gamintumėte iš ilgaamžiškiausių išteklių, kad jis kuo ilgiau tarnautų. Tačiau kad ir kaip racionalu tai atrodo, pasaulyje taip nevyksta. Nes kompanija, norėdama išlaikyti konkurencingą pranašumą, turi gaminti taip, kad ilgainiui tą daiktą vėl pirktų ir tai nuolat vyktų. Taip kuriamas vartotojiškumas, nes viskas gaminama, kad sulūžtų, sugestų ir nusidėvėtų. Vien pažiūrėję į šiukšlių „jūras“ galime nesunkiai įsivaizduoti besaikio vartojimo realybę.

Pasekmės - skaudžios

Tokie žmonių akibrokštai - švaistymasis, netaupumas ir gyvenimas tik šia diena sunkiai suvokiami vyresnio amžiaus žmonėms.

Plungės rajone gyvenanti pensininkė Danutė Kontrimienė sunkiai suvokia, kaip tai, kas anksčiau buvo paprastai suvokiama jų kartai, dabartinei net neegzistuoja.

„Štai praėjusią savaitę keičiau vonią, nes jai jau buvo 40 metų ir tiesiog fiziškai nebebuvo įmanoma jos tinkamai naudoti, tačiau kiek yra pasaulyje pavyzdžių, kai tą pačią vonią kas pusę metų kažkas keičia, nes tai yra mada. Nors jai pagaminti greičiausiai reikia ne tik darbo jėgos, bet ir medžiagų“, - svarstė senolė.

D.Kontrimienės teigimu, besaikis vartojimas tikrai nepadaro žmonių laimingesnių.

„Aš nematau laimingesnių žmonių nei būdavo anuomet, o juk turėtų taip būti, juk taip vis kuriami daiktai, kad pagerintų gyvenimą, bet kodėl vis skundžiamasi“, - ironizavo pensininkė.

„Mes nesugebame suvokti, kad mūsų planeta yra ribota. Didžiausios klaidos yra filosofinės ir viską lemia žmonių mąstymas. Jei mes nieko nekeisime, tai anksčiau ar vėliau susidursime su tokiomis didelėmis problemomis dėl savo neprotingo vartojimo, kad vis tiek teks keisti mąstymą“, - vartotojiškumo pasekmes įvertino P.Gylys.

Jo teigimu, tokia sistema yra netvari, nes nepaliekama nei savo vaikams, nei anūkams.

Vytautas Rubavičius - filosofas:

Tai yra visos kapitalizmo sistemos problema, su kuria dabar visa žmonija susiduria. Tačiau esmė yra ta, kad mes negalime dabar pakeisti visų žmonių sąmonės. Ją pakeisti galima tik keičiant visą sistemą, nes visa sistema dabar yra orientuota į vartojimą.

Mes gyvename kapitalistinėje vartojimo sistemoje. Taigi vartojimas yra vienas esminių ekonominio gyvybingumo ženklų. Tačiau ar būtina gyventi taip, kad ta ekonomika nepaliaujamai augtų? Į šį klausimą atsakymo nėra. Tai pakeisti yra labai sunku, nes žmogus yra įjungtas į sistemą.

Tačiau ši sistema naikina žmogaus tam tikras apibrėžtis ir jo sugyvenimo su gamta pobūdį. Žmogus ima nebesugyventi su Žeme. Nes jis viską paverčia ištekliais ir į viską žiūri, kaip į išteklius, net į patį save.

Naudojami vis naujesni kompiuteriai, su senais nebeįmanoma prisijungti į naujus tinklus, todėl yra naudojami vis naujesni daiktai ir dalykai. Viskas yra sustyguota nepaliaujamam vartojimui.

Daugelį dalykų vartojame nesąmoningai. Ir visa tai gali privesti prie gyvenimo katastrofos. tačiau nėra jėgos, kuri pakeistų šią kapitalistinę sistemą ir natūraliai, kaip ir kiekviena sistema, juda link savo pabaigos, vadinamojo kracho. Taip nutiks ir kapitalizmui.

Ne rytoj, ne poryt, bet ilgainiui.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"