Linas Poška: "Civilizaciją sukūrė ne vairuotojai, o pėstieji"

Ar L. Poška turi kokių nors antgamtinių galių, o gal žino burtažodį, jam leidžiantį išsiversti be nuosavos transporto priemonės?

"Čia, matyt, klausimas apie gyvenimo kokybę: ar nevairavimas nėra socialinio luošumo atmaina. Ar neprarandamas gyvenimo džiaugsmas negalint įsisodinti dailios gulbės ir prasinešti su jagolpiuku?" - atsako "metraštininku bei atminties saugotoju besimaskuojantis istorikas, moralistas, rašytojas, filosofas ir politikos analitikas" (taip L. Pošką apibūdina Leonidas Donskis).

Techninė patikra - tik žmonos valia

Tu - profesionalus pėsčiasis. Pasidalink įžvalgomis su vairuotojais - koks tas pasaulis pėsčiojo akimis?

Mano gyvenime mažiau rūpesčių. Ant kelnių dugno nereikia prisisiūti a/k ir rūpintis, kad tie skaičiai nebūtų aptaškyti purvu. Techninę patikrą atlieku ne "Regitros" paliepimu, o tik žmonos valia - su žmona galima derėtis, juk ne valdiška įstaiga.Sustojus gatvėje pasikalbėti su draugu nereikia dairytis artimiausio parkomato. Perėjoje turiu pirmumo teisę.

Civilizaciją sukūrė ne vairuotojai, o pėstieji, ir ta civilizacija mums kol kas yra gana draugiška.

Yra tokia prielaida, bylojanti, kad dažniau į nelaimes gatvėse pakliūva tie pėstieji, kurie neturi vairuotojo pažymėjimo ir net nesuvokia, kiek sveria automobilis ir per kiek laiko jis gali sustoti. Ar tu įsivaizduoji, kaip pasaulį mato vairuotojai?

Manyčiau, kad dažniau nukenčia vaikai ir seneliai. Taip, visi vaikai ir dauguma vyresnių nei 70 žmonių neturi vairuotojo pažymėjimo. Bet priežastis turbūt ne pažymėjimas, o tai, kad šios amžiaus kategorijos arba dar žioplesnės, arba jau žioplesnės nei vidutinio amžiaus žmonės.

Aš pats nors ir neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet turiu kuklią vairavimo praktiką ir suprantu daugumą ženklų, žinau didelę dalį taisyklių. Manau, kad gatvėje vairuočiau ne blogiau kaip butelį degtinės išgėręs geras vairuotojas. Taigi manausi galįs pažiūrėti ir vairuotojo akimis.

Didžiąją savo dėmesio dalį vairuotoja(s) - jeigu nekalba telefonu, nesidažo antakių - skiria kitiems automobiliams, jų judėjimo keliamoms grėsmėms. Pėstiesiems, kadangi jie juda lygiagrečiai šaligatviu, skiriamas tik šalutinis dėmesys. Iš to ir skirtingos eismo įvykių pasekmės. Dauguma automobilių susidūrimų - tai "metalinės" avarijos, įdomios tik draudikams. Užvažiavus ant pėsčiojo, pasekmės būna rimtesnės.

Įbetonuoti pinigai

Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vyksta visų karas su visais - vairuotojų su dviratininkais, šių su pėsčiaisiais, pėsčiųjų - su vairuotojais, o ir vairuotojai dar skirstomi į nesutaikomus automobilininkus ir motociklininkus...

Absoliuti dauguma eismo dalyvių yra taikūs ir dėmesingi vieni kitiems, todėl keliuose kasmet žūsta tik mažiau nei tūkstantis lietuvių.

"Karas" vyksta labiau dėl ribotų išteklių ir pinigų. Kol kas tame taikiame "kare" laimi automobilininkai: užima gatves, kiemus, šaligatvius, vaikų aikšteles, žaliuosius plotus.

Dar didesnė bėda, kad Vyriausybė ir savivaldybės (Klaipėdos - ne išimtis) automobilininkams nukreipia pinigus, kuriuos būtų galima skirti kokybiškesnei aplinkai kurti. Pats esi ne kartą rašęs apie Jakų žiedo rekonstrukciją, jam išleistus pinigus žinai geriau nei aš. Taigi štai taip sugretinsiu: 1989 metais Klaipėdos mieste ir Klaipėdos rajone kartu skaičiuojant gyveno 248 tūkstančiai žmonių ir tame vieno lygio žiede nebuvo kamščių, visi eismo dalyviai tilpo. 2015 metais tame pačiame plote gyveno tik 208 tūkstančiai - 40 tūkstančių mažiau, o net ir rekonstruotas Jakų mazgas dabar vargiai piko metu praleidžia srautą. Už tuos į betoną sukištus pinigus autobusais visus turbūt tą laiką galima buvo vežioti nemokamai.

Dabar kalbama apie Šilutės plento žiedo rekonstrukciją. Eismo teoretikai - aš šiek tiek domiuosi tuo mokslu - turi pasaulinės patirties padiktuotą aforizmą: "Probleminio mazgo rekonstrukcija - tai pats brangiausias būdas perkelti spūstį vienu kilometru toliau, iki kito mazgo". Toks pinigų kišimas į betoną ir asfaltą tik paskatina vis daugiau žmonių sėsti prie vairo ir verčia - sprendžiant pačių susikurtas problemas - dar daugiau investuoti į kelius.

Štai tokį tikrą karą dėl visuomenės pinigų paskirstymo ir gyvenimo būdo primetimo matau, ir, kaip pėsčiasis, dabar jį pralaimiu.

Jei jau paminėjome apie dviratininkus... Vicemeras Artūras Šulcas juos vadina geresniąja žmonijos dalimi. Aš pats, nors kiekvieną mėnesį numinu šimtus kilometrų, kategoriškai nesutinku su tokia nuomone. O koks tavo požiūris į dviratininkus? Nepyksti, kad jie važinėja tik tau pagal įstatymą priklausančiais šaligatviais?

Pykstu. Tačiau užvažiavus dviratininkui traumos paprastai nedidelės. Per metus šalyje būna tik vienas kitas mirtimi pasibaigęs toks įvykis.

Įžvelgiu net šiokią tokią dviratininkų naudą pėstiesiems. Skatina budrumą, žvalina, neleidžia atsipalaiduoti. Tokia būsena praverčia ir kertant perėjoje judrią gatvę.

Apie pranciškonų ratus

Grįžkime prie automobilių. Kodėl tautiečiai jiems skiria tiek daug dėmesio, laiko ir pinigų? Žiūrėk - gyvena sutriušusiame būste su atsilaupiusiais tapetais, bet mašina privalo būti geresnė už kaimyno, visada blizgėti ir turėti lietus ratlankius. Ar tai nėra kompleksas valstiečio, dar neseniai po laukus vaikščiojusio su žagre paskui arklį, bet panūdusio atsikratyti savo praeities?

Ne, čia kita priežastis. Dar gilesni kultūriniai klodai. Lietuvis automobiliui perkelia tokius jausmus kaip prieš keletą šimtmečių savo žirgui. Jeigu tebegyvuotų folkloras, dabartinėse liaudies dainose dainuotų ne apie bėrą (šyvą, laukšą, palšą, obuolmušį…) žirgelį, sidabrines kamanėles ir skaisčiaveidę mergelę, o kaip nors maždaug taip: "atvariau šlapio asfalto bulka niauktais langais pas žiurkikę; mano žiurkikės buferiai didžiausi, visi bahūrai man pavydi, oi lylia lylia, čiutyte rūta, tirvirbam!".

Ir tam archetipiniam jausmui pavaldūs beveik visi lietuviai. Labai charakteringas pavyzdys - vietinių pranciškonų (elgetaujantis ordinas, neturto įžadai ir panašūs jautrūs įsipareigojimai visuomenei) judumo įpročiai. Rieda Klaipėdoje tokiomis savaeigėmis karietomis, kurios nepadarytų gėdos Uosto direkcijai ar cigarečių kontrabandininkams. Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio įprastai ten važinėdavo viešuoju transportu, taigi mūsiškiams mažesniesiems broliams jis turi atrodyti visiškas lūzeris. Netgi, sakyčiau, pasirinkdamas pontifikatui Pranciškaus vardą, jis smogė mūsiškiams vienuoliams žemiau juostos - taip pažemino ratuotų Kretingos lietuvių pranciškonų prestižą.

Kodėl žmogui būtina privažiuoti prie namų ar darbovietės durų kuo arčiau? Ar čia vis dėlto kalti daugiabučių statytojai, nesuplanavę garažo kiekviename bute ir neįrengę liftų automobiliams?

Juk pats supranti, kad klausimas retorinis, ką čia galiu atsakyti?

Ar tau nesusidaro įspūdis, kad žmonės gatvėse ir keliuose yra praradę įgimtą, elementariausiam padarui gamtoje būdingą savisaugos instinktą? Ar čia toks savižudiškas lietuvių tautos mentalitetas?

Rizika yra būtina žmogui, tai yra jo prigimties dalis. Rimtų krizių atveju išgyvena tos visuomenės, kuriose yra daugiau linkusių rizikuoti. Lietuviai energingi, adaptyvūs, azartiški. Tai irgi turi savo kainą, ir ją kasdien visuomenė moka.

Močiučių rūpesčiai

Ar sutinki su empiriniais įrodymais, kad perėjose pėsčiųjų dažniau nepraleidžia moterys?

Mane moterys vairuotojos praleidžia dažniau. Be abejo, taip yra dėl to, kad esu nors jau kiek ir nušiuręs, bet dar įdomus vyriškis. Naudojasi galimybe pasigrožėti manimi.

Kodėl, tavo nuomone, per gatvę neleistinose vietose kone labiausiai mėgsta vaikščioti močiutės? Juk jos turi aibę laiko nueiti iki artimiausios perėjos...

Tipinė močiutė mažiau dėmesio gali skirti gatvei, nes turi eidama galvoti vienu metu apie dvidešimt svarbių dalykų: kur po pusryčių pasidėjo dantis; kokia ta Zita paskalų maišas, daugiau jos nebesikvies (iš tikrųjų kviesis, bet jau atsiviepusi, ir tą atsiviepimo būdą taip pat reikia nuodugniai apgalvoti); Alma skiriasi, reikia vaikui kažkaip padėti; ar ridikėlių dar yra šaldytuve; eilė sąnariams jau priėjo, bet baisu po peiliu gultis, gal ir taip atkrebždės savo kadenciją; bendrijos pirmininkas verčia renovuotis, žulikai jie visi...

Taigi ta močiutė yra labiau užsiėmusi nei tu ar aš ir iš jos reikalauti dar kreipti dėmesį į tokias smulkmenas kaip perėja būtų per griežta.

Kokie tavo, kaip pėsčiojo, minusai? Kokius KET punktus pažeidinėji?

Kertu gatvę ne perėjoje. Reguliuojamoje sankryžoje nelaukiu žalios. Abiem atvejais - jeigu nėra eismo. Tačiau tai taip pat yra pažeidimas.

Karo keliuose nematau, matau pažeistą vairuotojų ir pėsčiųjų interesų balansą. Jį šiek tiek atkurti padėtų A juostų plėtra ir rimtesnis valdžios požiūris į parkavimą: didesni tarifai centre ir mokestis miegamųjų kvartalų kiemuose.

ANKETA

Linas Poška, kultūrologas. Amžius - 56. Už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nebaustas.