Kelių ereliams - drausmės batalionas Alyvų gatvėje

Karą kelių ereliams paskelbusi valstybė ėmėsi neregėtų "prievartos" priemonių. Itin daug greitį viršiję ar alkoholio padauginę ir prie vairo sėdę nedrausmingi vairuotojai sulaukia ne tik griežtų finansinių bausmių, bet ir metus laiko yra priverstinai siunčiami į trumpalaikę vairuotojų perauklėjimo stovyklą.

Šių eilučių autoriui neatsakingas elgesys Lietuvos keliuose kainavo daug. Taip pat - ir kelių erelio etiketę, ir galimybę iš vidaus pamatyti minėtą perauklėjimo stovyklą.

Asmeninis greičio (anti)rekordas

Kelio Tauragė-Šiauliai atkarpoje už Kelmės, važiuodamas 130 km/h greičiu, priekyje pamačiau tris automobilius. Aiškinti, jog skubėjau į rimtą renginį Šiauliuose, tikriausiai nereikia...

Greitis aplenkus varžovus jau beveik "Formulės-1" trasa pavirtusiame kelyje buvo pasiekęs didmeistrišką 150 km/h. Ir nepastebėjau, jog iš aplenktos trijulės atsiskyrė juodas "Passat" ir ėmė artėti prie manęs. Persekiotoją galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau tuomet, kai iš po juodo pasato priekinių grotelių pradėjo blyksėti švyturėliai. Supratau, jog laikas sustoti...

Toliau sekė labai jau nemaloni procedūra, kai tavo vairuotojo pažymėjimas mojuojamas prieš kamerą policijos automobilio salone ir tu supranti, jog esi filmuojamas ir viskas, ką tu pasakysi, bus panaudota prieš tave.

Kol policininkas rašė mano duomenis į protokolą, kuriame aprašyta mano važiavimo 146 km/h greičiu kelyje, kur leistinas greitis - 90 km/h, istorija, iš kolegos sužinojau, jog man gresia bauda nuo 1000 iki 1500 litų ir vairuotojo pažymėjimo netekimas nuo vieno iki tre jų mėnesio laikotarpiui. Apie "drausmės batalioną" Alyvų gatvėje Klaipėdoje dar net neįtariau.

Po neilgos procedūros gavau laikiną vairuotojo pažymėjimą - su savuoju, kaip vėliau paaiškėjo, atsisveikinau ilgam. Taip pat gavau kvietimą į teismą.

Tęsiant kelionę, įvykis atrodė net ir linksmas, nes lyg nieko tokio ir neatsitiko. Truputėlį spaudė mintis, jog teks atsisveikinti su nemaža pinigų suma. Tačiau vyliausi įrodyti teisme, jog jis yra pats humaniškiausias pasaulyje, o ir aš nesu kelių recidyvistas.

Teisme - patarimai išvengti bausmės

Po mėnesio Kelmės rajono teisme buvau sutiktas itin nesvetingai, tad mano šansai susidurti su humanišku požiūriu gerokai suprastėjo ir ėmiau mąstyti apie maksimalias bausmes, kurios niekaip netilpo į mano numatytą biudžetą ir laikotarpį, įsivaizduojamą be automobilio.

Vis dėlto netrukus teisėjo tonas pasikeitė, mat, pasirodo, asmens byloje buvo surašyti ne tik visi nusižengimai keliuose per paskutinius kelerius metus, bet ir, ko gero, paskutinės darbovietės. Tad žiniasklaidos pavadinimas, matyt, padarė savo.

Po ilgos įžangos išgirdau, jog net ir skubėti reikia mokėti. Visada reikia važiuoti ne daugiau nei 50 km/h daugiau leistino greičio, mat tuomet niekada neprarasi teisių. Po tokių neguodžiančių paaiškinimų išgirdau, jog nesu visuomenei pavojingas tipas, tad man bus skirta pati minimaliausia bausmė, kokia tik galima pagal administracinį kodeksą - 1000 litų bauda ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas vienam mėnesiui. Lyg ir nudžiugau, kadangi su tūkstančio litų bauda jau buvau susitaikęs.

---

Beje, Klaipėdoje "pradžiugino" geras pažįstamas, kuris, pasirodo, buvo pagautas to paties pasato tame pačiame kelyje. Ir jis mokėjo tik baudą - vairuotojo pažymėjo iš jo niekas neatėmė. Na, argi ne švogerių kraštas?

Erelių drausmės batalionas

Šioje istorijoje kaip ir būtų galima dėti tašką, tačiau jau Klaipėdos policijoje buvau supažindintas su privalomais veiksmais, kuriuos turėjau atlikti per mėnesio diskvalifikaciją iš Lietuvos kelių. Čia ir prasidėjo mano antroji kelių erelio epopėjos dalis.

Pasirodo, norėdamas po mėnesio atsiimti vairuotojo pažymėjimą, privalau turėti ne senesnę nei penkerių metų sveikatos patikros pažymą bei pažymą iš privalomųjų pažeidėjų kursų. 1000 litų baudą valstybei buvau sumokėjęs dar teismo dieną, sveikatos pažyma kainavo dar 50 litų, o kursai - net 250 litų. Jais ir susidomėjau, mat kažkaip labai jau įdomiai atrodė prievolė 4 valandas klausyti, koks aš blogas vairuotojas.

Telefonu užsiregistravęs Alyvų gatvėje esančiame Darbo rinkos mokymo centre, vieną trečiadienio rytą prisistačiau nešinas nauju sveikatos pažymėjimu - be jo kursų laikyti neleidžiama - ir iškart gavau lapą, kurį turėjau užpildyti pats - ką pažeidžiau, kada ir kokiomis aplinkybėmis. Jau vėliau buvo labai įdomu stebėti vieną 70 metų Kretingos rajono gyventoją, kuris ilgai stiklinėmis akimis žiūrėjo į šį lapą, niekaip nesuprasdamas, ką rašyti. Tokia užduotis jam buvo per sunki. Kaip vėliau išsiaiškinau, garbaus amžiaus vyras porą metų gyveno be vairuotojo pažymėjimo. Išgėręs savo kaime važiavo parsivežti dar...

24 kelių ereliai buvome susodinti nedidukėje auditorijoje, kurioje per dvi valandas mums buvo išdėstytas kursas apie pavojų keliuose vairuojant išgėrus ar viršijant greitį.

Išgėrę - gaidžiai

Kadangi dar prieš kursus buvau nusprendęs parašyti straipsnį apie patirtį juose, nuo pat pirmųjų minučių įdėmiai sekiau viską, nors auditorijoje ir buvo atvirai nuobodžiaujančiųjų. Pažeidėjams dviejų valandų kursą skaito centro direktorė Birutė Dirmontienė, kuri iškart įspėja, jog viskas yra filmuojama ir medžiaga pateikiama transporto policijai.

Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikęs, tačiau vėliau nuomonę pakeičiau. Paskaitos metu pažeriama įdomių faktų, rodomi vaizdo klipai, kuriuos, tiesa, beveik visi matėme per televiziją, - kaip, pavyzdžiui, po staigaus stabdymo vaikas lekia per priekinį automobilio stiklą. Primintas ir lietuvio pasivažinėjimo Palangos tiltu epizodas, kai išgėręs vairuotojas pūkštelėjo su automobiliu į jūrą. Visų kursų metu nuolat kartojama, kad yra pavojinga sėsti prie vairo išgėrus, pavargus ar norint miego. Akivaizdžiai demonstruojama greičio pavojus sau ir aplinkiniams. Tiesa, greičio mėgėjams pastabos ir pamokymai prasidėjo iki paskaitos pabaigos likus pusvalandžiui, visą likusį laiką "auklėjami" girtuokliai.

Įdomu buvo išgirsti, jog vairuotojai, kuriems nustatoma nuo 1,5 iki 2 promilės alkoholio, vairuoja apimti "gaidiškumo jausmo". Labai įdomu būtų sužinoti, kaip jaučiasi kelių gaidžiai...

Dar viena įdomi detalė yra ta, jog Lietuvoje lengvinanti aplinkybė yra sunki materialinė padėtis. Kažkaip keista, nes juk tokiu lengvinančiu faktu gali naudotis kone 90 procentų Lietuvos gyventojų.

Pačioje paskaitos pabaigoje buvo parodyta serija itin žiaurių avarijų ir su tokiu užtaisu mes palikome auditoriją, kurioje, prisipažinsiu, kelis kartus susimąsčiau apie greičio padarinius. Išties juk saugiau, o ir taupiau važiuoti neviršijant greičio. Galų gale pats esu ne kartą įsitikinęs, jog 10 ar 20 minučių nieko nekeičia.

Prie vairo - po 2 metų pertraukos

Po paskaitos perėjome prie praktinių užsiėmimų, kurie gerokai pagyvino kelių erelius. Atsirado diskusijos ir eilės prie instruktorių, kuriose netilo dalijimasis įspūdžiais apie buvusius pažeidimus keliuose. Vienas pirmųjų išbandžiau stabdymo testą, kuriame reikėjo du kartus stabdyti automobilį prie vėliavėlės. Pirmą kartą - įsibėgėjus iki 50 km/val. Reikėjo kuo švelniau ir kuo arčiau vėliavėlės sustabdyti automobilį, antrą kartą tokiomis pačiomis sąlygomis reikėjo kirsti per stabdžius taip, kad mašina slystų. Tai buvo labiau parodomasis važiavimas nei testas, nes jis išties paprastas ir lengvas. Tad viso testo metu buvo laiko paplepėti su šalia sėdėjusiu instruktoriumi, vyresniuoju profesijos mokytoju Gintaru Sendriumi. Jis tvirtino, jog dauguma atėjusiųjų į kursus jaučia kaltę.

---

"Labiausiai dėl pažeidimo gailisi vadinamieji girtuokliai, kurie išties supranta savo klaidą. Labiausiai piktinasi tie, kurie pas mus atsiduria dėl neteisingo elgesio prie "Stop" ženklo ar piktybiškai nesisegantys diržų. Pastarieji nuolat keikiasi, esą yra be reikalo gaišinami", - apie kursų lankytojus pasakojo instruktorius.

Viena vidutinio amžiaus dama, pamačiusi, jog ir jai reikės laikyti stabdymo testą, išsigando. Mat ponia Reda neteko teisių dėl girtumo ir jau dveji metai nesėdėjo prie vairo.

"Savo poelgio nepamiršiu visą gyvenimą, nes buvo labai skaudžios pasekmės - padariau avariją. Labai gera pamoka man. Tačiau būdama čia, nelabai sutinku su tvarka. Pirmiausia esu siunčiama į kursus, kur, pasirodo, reikės vairuoti automobilį, o to aš nedariau jau dvejus metus. Tik po to su pažyma apie išklausytą kursą eisiu perlaikyti teisių. Aš gi po dvejų metų bijau mašinos, man pirma reikia vėl prie jos priprasti, o čia iškart rimtas stabdymo testas", - automobilio išsigando ponia Reda.

Šalia buvęs kursų lankytojas paprieštaravo, jog jam pirma buvo liepta perlaikyti teises, tik paskui jis buvo atsiųstas į kursus. Vėliau dar ne kartą girdėjau, jog biurokratai skirtingai nurodė pažeidėjams kursų tvarką ir formalumų eiliškumą.

Dar vienas testas laukė kabinete, kur teko pademonstruoti reakciją. Du pedalai ir du mygtukai rankoms, kiekvieną kartą vis skirtingas signalas, po kurio reikia nuspausti tam tikrą pedalą ar mygtuką. Testą visi įveikė gana lengvai, tik eilė prie jo buvo ilga. Tad iškart vėl užvirė diskusijos dėl kursų reikalingumo, kurie, beje, dar ir pavadinti įžeidžiamai: "Vairuotojų, nuolat pažeidžiančių kelių eismo taisyklių reikalavimus, papildomo mokymo programa". Dauguma pažeidėjų tai padarė pirmą kartą... Diskusijoje nuolat buvo reiškiama nuomonė, esą kursai apskritai nereikalingi ir tai yra tik papildomas valstybės pasipinigavimas.

Paskutinysis testas buvo pokalbis su psichologe, kuris truko ilgai, tad prie jos durų susidarė nemaža eilė.

Po ilgo laukimo patekęs pas psichologę įsivėliau į diskusiją. Esmė ta, kad specialistė prašė užpildyti anketą, kurioje klausiama, kaip aš elgčiausi kitą kartą atsidūręs panašioje situacijoje kelyje. Po ilgoko bendravimo supratau, jog geriausia rašyti, kad daugiau taip nebedarysiu. Tačiau principingai, net ir po įvairių situacijų modeliavimo, pripažinau, jog gyvenime gali dar taip atsitikti, jog teks viršyti greitį.

Prie vairo - ramiau

Gavęs parašą iš psichologės, kursus baigiau jau gerokai dienai krypstant vakaro link, po beveik 6 valandų. Bet po to dar nukulniavau į Darbo rinkos mokymo centro direktorės kabinetą, kur pasiteiravau apie kursų atsiradimo istoriją. Pasirodo, galėjau būti jubiliejinis - 1000-asis - jų lankytojas.

"Manau, jog ši priemonė yra nebloga. Lankytojai abejoja kursų reikalingumu, tačiau anketose labai piktų nuomonių nerandame. Tiesa, buvo vienas lankytojas, kuris ilgai niurzgėjo auditorijoje net ir įjungus kamerą. Sugrįžęs po penkių dienų jis vis dar grasino paduoti į teismą už prievartą lankyti kursus. Bet juk ne mes juo sugalvojome", - pasakojo B. Dirmontienė.

Beje, kai kuriems kelių ereliams šie kursai - nė motais.

"Ateina ir labai pagiringi, kurie gauna pažymėjimus apie išlaikytus kursus, nors kai kurių neleidžiame sėsti prie vairo ir siunčiame namo. Taip pat noriu pastebėti, jog labai formaliai išduodama medicininė pažyma. Pavyzdžiui, Austrijoje visiems būsimiems vairuotojams atliekami testai ir apie 20 procentų norinčiųjų įgyti vairuotojo pažymėjimą teises draudžiama",- sakė B. Dirmontienė.

Jau sėdęs prie vairo, ilgesnėje kelionėje pamąsčiau, jog kursai išėjo į naudą, nes nuo pat teisių atgavimo dienos mano vairavimo vidutinis greitis sumažėjo bent 10 km/h. Tačiau jei vėl kas lieptų pusę dienos klausytis pasakojimų apie pažeidėjų keliamą pavojų keliuose, tikrai neapsidžiaugčiau. Antrą kartą tai tikrai būtų tuščias laiko švaistymas. Todėl ir važinėju gerokai ramiau. Kažin ar ilgai?...