Biomedicinos inžinerijos profesorius: „Saugumas kelyje priklauso tik nuo mūsų pačių“

Kraupios nelaimės keliuose kasdien šokiruoja žinių žiūrovus, tačiau kitą rytą viską pamirštame ir toliau skubame piktintis naujais įstatymais, siekiančiais garantuoti mūsų saugumą. Jie mums atrodo nereikalingi, išgalvoti valdžios, per brangūs. Taip galvojame tol, kol su nelaime tenka susidurti akis į akį. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) Traumos biomechanikos paskaitų ciklą skaitęs Ciuricho universiteto profesorius dr. Kai Uwe Schmittas tikina, jog jokios moderniausios apsaugos priemonės automobiliuose neapsaugos, jei kitaip mąstyti nepradės patys eismo dalyviai. O būtent nauji įstatymai ilgainiui tampa mąstymo pasikeitimo priežastimi. 

Lietuvoje per dešimtmetį stipriai sumažėjo tiek eismo įvykių, tiek juose žuvusių ar sužeistų žmonių skaičius. 2005 m. eismo įvykių skaičius Lietuvos keliuose buvo pasiekęs beveik 7 tūkstančius. 2014-aisiais šis skaičius siekė kiek daugiau nei 4 tūkstančius. Tačiau Lietuva vis tiek yra 23 vietoje iš 28 šalių pagal milijonui gyventojų tenkantį mirčių kelyje kiekį. Šioje srityje mes lenkiame tik Kroatiją, Latviją, Liuksemburgą, Lenkiją ir Rumuniją. Anot K. U. Schmitto, ši statistika rodo, kad tobulėti dar tikrai yra kur, todėl, norėdami išvengti skaudžių nelaimių, turime stengtis patys. 

„Svarbiausia žinutė – žmogus turi saugoti pats save ir savo artimuosius. Jei nesisaugosime, nepadės net ir naujausios automobilinės saugos sistemos. Pagrindinis dalykas net ir moderniausiuose automobiliuose vis dar yra saugos diržai. Net ir važiuojant vos 30 km/h greičiu, tačiau nesegint diržų, gresia įvairios galvos, kaklo bei kitos traumos, kurios dažnai gali būti mirtinos. Lygiai taip pat pavojinga važiuoti neprisisegus diržų sėdint automobilio gale. Tokiu atveju sukeliate pavojų ne tik sau, bet ir priekinėje sėdynėje sėdinčiam žmogui“, – tikina ilgus metus eismo įvykiams ir jų sukeliamoms traumoms tyrinėti skyręs profesorius. 

K. U. Shmittas atkreipė dėmesį į tai, jog eismo dalyviai yra linkę nesaugoti ne tik savęs, bet ir savo vaikų. Vis dar nėra neįprasta, kai tėvai vaiką automobilyje vežasi pasisodinę ant kelių ar vos vyresnius vaikus prisega tik diržu, pamiršdami specialias kėdutes ar paaukštinimus. Profesorius pasakojo, jog Šveicarijoje, kaip ir Lietuvoje, prieš keletą metų keitėsi taisyklės, dėl kurių specialių kėdučių ar paaukštinimų automobilyje prireikė vyresniems ir aukštesniems vaikams.

„Mūsų šalyje taip pat buvo kilęs didelis pasipiktinimas. Tačiau tai tikriausiai yra natūralu. Viskas, kas nauja, žmones šiek tiek gąsdina“, – pasakojo biomechanikos specialistas. 

K. U. Schmitto teigimu, nereikėtų pamiršti, kad vaikas nėra mažas suaugusysis. Jo kaulų sistema yra visiškai kitokia, kaklas nėra tvirtas. Negalime jo apsaugoti tik laikydami rankose ar prisegdami suaugusiesiems skirtais diržais. Net jei vaikas yra vyresnis, saugos diržo aukštis, padėtis ant klubų neatitiks jam reikalingų sąlygų ir, atvirkščiai, eismo įvykio metu gali sukelti dar daugiau problemų. 

„Juk saugumui nereikia brangių priemonių. Kėdutės kaina nieko nekeičia, svarbiausia, kad ji būtų tinkamai pritaikyta, siektų tinkamą aukštį. Mitas, kad kuo kėdutė ar paaukštinimas brangesni, tuo jie saugesni. Saugumo vengimas dėl didelių kainų – netinkamas pasiteisinimas. Gimstamumas mažėja, mūsų populiacija taip pat. Saugokime savo atžalas“, – ragino biomechanikos specialistas. 

Dabar, anot K. U. Schmitto, klausimų vairuojantiems tėvams Šveicarijoje nebekyla. Visi po truputį suprato, jog tokia tvarka yra naudinga jų šeimoms. Šioje šalyje net taksi automobiliuose yra specialios kėdutės ar paaukštinimai vaikams, garantuojama, kad jie visada būtų vežami saugiai. 

Ciuricho universiteto profesorius primena, jog apie saugumą kelyje turi galvoti ne tik automobilių vairuotojai ar keleiviai. Savo saugumu turi rūpintis ir pėstieji bei dviratininkai. 

„Viešėdamas Vilniuje pastebėjau, jog pėstiesiems čia tikrai nėra pats saugiausias miestas. Vairuotojai nėra tokie atidūs pėsčių eismo dalyvių atžvilgiu, todėl gatvėje turėtumėte būti labai atsargūs“, – sakė K. U. Schmittas. 

Lygiai tokios pačios savisaugos taisyklės, anot profesoriaus, galioja ir dviračių mėgėjams. Šalmas – dviratininko saugos diržas, įsitikinęs traumų specialistas. Šis atributas būtinas visiems dviratininkams – tiek važiuojantiems važiuojamąja kelio dalimi, kuria juda ir kiti eismo dalyviai, tiek tiems, kurie važinėjasi tik šaligatviais ar specialiais dviračių takais. Potencialiai pavojingas gali būti susidūrimas su kitu dviratininku, pėsčiuoju ar net paprasta duobė kelyje. 

„Saugantis traumų reikėtų nepamiršti ir to, kad kelyje turime būti matomi. Atšvaitai pėstiesiems ir šviesą atspindinčios liemenės bei šviesos dviratininkams yra būtinos priemonės. Net jei dabar tai jūsų šalyje ir sukelia diskusijų, tačiau ateityje žmonės supras, kad saugumas yra svarbiau. Norėdami pakeisti eismo įvykių statistiką, turime pirmiausia keisti žmonių mąstyseną. Ir tai priklauso ne tik nuo pačių žmonių. Čia reikėtų ir valstybinių institucijų indėlio – šviesti žmones eismo saugumo srityje yra būtina ir tai daryti reikėtų nuo mažens“, – įsitikinęs VGTU viešėjęs vieno iš geriausių pasaulio universitetų profesorius. 

K. U. Schmittas yra ne tik Ciuricho universiteto (ETH Zurich), pasauliniame universitetų reitinge užimančio net 12 vietą, profesorius, bet ir Biomedicinos inžinerijos instituto tyrėjas, Tarptautinės sužeidimų biomechanikos tarybos sekretorius (IRCOBI), Šveicarijos vyriausybės federalinio kelių biuro konsultantas, Nelaimingų atsitikimų mechanikos darbo grupės (AGU Zurich) partneris, valdybos narys ir vyriausiasis tyrėjas. 

K. U. Schmittas yra ne tik Ciuricho universiteto (ETH Zurich), pasauliniame universitetų reitinge užimančio net 12 vietą, profesorius, bet ir Biomedicinos inžinerijos instituto tyrėjas, Tarptautinės sužeidimų biomechanikos tarybos sekretorius (IRCOBI), Šveicarijos vyriausybės federalinio kelių biuro konsultantas, Nelaimingų atsitikimų mechanikos darbo grupės (AGU Zurich) partneris, valdybos narys ir vyriausiasis tyrėjas.