"Kalbant apie išvaizdą, reikia pripažinti vieną dalyką - autobusai apskritai nepuošia aplinkos, ir visai nesvarbu, kokia spalva jį nudažysi. Spalva - tik skonio reikalas, vieniems patinka vienokia, kitiems - kitokia", - teigia architektas Marius Ščerbinskas.
Tačiau jis įsitikinęs, kad, pasitelkus žmonių poreikius, natūralias medžiagas, šviesą bei naujas technologijas, įmanoma sukurti tokį miesto autobusą, kuris vizualiai neterštų aplinkos ir, ne mažiau svarbu, būtų patrauklus bei patogus keleiviams.
Naujomis akimis
M. Ščerbinskas - vienas pagrindinių Klaipėdos bendrovėje "Vėjo projektai" kuriamo elektra varomo autobuso (troleibuso) vizualinės koncepcijos autorių. "Dancer" pavadinto projekto tarpinis rezultatas - seno "Škoda" troleibuso pagrindu sukurta permatoma transporto priemonė - jau sėkmingai atlaikė bandymus uostamiesčio bei Kauno gatvėse.
Vienas dalykas, kurį akcentuoja už projekto dizainą atsakingas specialistas, yra didelis autobusų išvaizdos konservatyvumas.
"Net dabar didžiųjų koncernų kuriami miestams skirti autobusai atrodo lyg iš 1980-ųjų - tokia pati jų architektūra, tokia pati forma. Jų išvaizda ir įvaizdis kinta labai lėtai, gal tik lėktuvų dizaino sritis yra dar konservatyvesnė.
Mūsų visa komanda su transporto priemonių, juolab - autobusų, kūrimu turėjo nedaug bendra. O kai ateini iš "šono" ir žiūri į tą dalyką kitomis akimis, tai tampa pliusu - tau nedaro įtakos nei praeitis, nei stereotipai. Todėl ėmėme kurti savą miesto autobuso viziją. Taip ir gimė pamąstymai, kokia turėtų būti ta "dėžutė", kad būtų malonesnė ir aplinkai, ir keleiviams", - sako architektas.
Švara. Dviem prasmėmis
Pagrindinis idealaus autobuso vidaus, t. y. salono, receptas, M. Ščerbinsko teigimu, yra fiziškai ir psichologiškai kokybiška aplinka.
"Pirmas dalykas - švara. Tiesiogine to žodžio prasme. Žmonėms nuolat įlipant ir išlipant nešvarumai kaupiasi, ir niekur nuo to nedingsi. Svarbu tai, kad švara autobuse priklauso nuo to, kaip suprojektuotas salonas - turi būti palikta galimybė autobuso vidų greitai, kad ir per 5 minutes, išvalyti. Galimybė lengvai prižiūrėti autobusą vežėjams būtina, savo ruožtu švara padidina ir patrauklumą keleiviams", - viziją aiškina architektas.
Kita mozaikos dalis, anot jo, yra psichologinė švara, susijusi su įvairiais vieną ar kitą įspūdį sukuriančiais dalykais, pavyzdžiui, spalva.
"Kodėl ligoninėse patalpos dažomos šaltų tonų spalvomis? Todėl, kad jos sukuria švaros įspūdį. Į tokį principą reikėtų atsižvelgti ir visuomeniniame transporte", - mano unikalaus elektrobuso dizaineris.
Jo teigimu, dar viena labai svarbi detalė - didesnis šviesos kiekis autobuso interjere: "Dabartinių autobusų interjerai - tai tamsi, sunki ir tikrai ne pozityvi erdvė. O šviesa kuria lengvumo pojūtį, taigi ir norime ją naudoti kurdami kokybišką erdvę. Interjero dizainas, suformuotas šviesos, niekada nepasens - nei morališkai, nei atsižvelgiant į dizaino madas."
Natūralios medžiagos
Dar viena svarbi autobuso detalė - kėdės.
"Turbūt ne vienam yra nemalonu atsisėsti į šiltą odinę sėdynę, iš kurios ką tik pakilo kitas žmogus. Atrodo, geriau būtų kieta ir šalta. Tačiau tokia būtų nepatogi. Kaip tą išspręsti? Irgi psichologiškai - reikia naudoti natūralias medžiagas. Pavyzdžiui, natūralus medis sukuria minkštumo įspūdį.
Panašų uždavinį atlieka ir medinės grindys. Maža to - turime minčių naudoti ir lino pluoštą. Jis gali būti panaudotas viršutiniam sluoksniui gaminant detales ar objektus iš kompozitinių medžiagų.
Lino faktūra irgi prisidėtų prie psichologiškai kokybiškos aplinkos, maža to, tai būtų lyg nuoroda į tai, kur ši transporto priemonė sukurta. Būtų paralelė su lietuviškumu", - pažymi M. Ščerbinskas.
Jo teigimu, dalykai, paremti gamta, paprasčiausiai nesensta.
"Neutralūs baltos ir pilkos spalvų tonai, natūralios medžiagų tekstūros, "teisinga" geometrija - to niekas, joks laikas neaplenks", - įsitikinęs architektas.
Be įkyrios radijo stoties
Pasak jo, žmonės autobusais naudotųsi mieliau, jei būtų išspręsti ir kiti psichologiniai aspektai.
"Paimkime tokį dalyką, kaip langų atidarymas esant šiltam orui. Vieni to reikalauja, kiti sako, jog yra jautrūs skersvėjui. Kaip tą priešpriešą išspręsti? Oro kondicionavimu? Vargu - tam elektra varomame autobuse reikėtų daugiau energijos, bet ji galima tik sumontavus daugiau baterijų, o tai - papildoma kaina ir svoris.
Todėl verta suvokti, kad žmogui sunkiau pakeliamas ne pats karštis, o stovintis oras. Todėl jis turėtų būti judinamas, kitaip sakant - vėdinamas", - tvirtina M. Ščerbinskas.
Erdvės kokybę, jo nuomone, pagerintų ir manipuliavimas - gerąja prasme - garsais.
"Dabar keleiviai autobusuose priversti klausytis to, ką per radiją leidžia vairuotojas. Galima jį suprasti - jam visa diena praeina autobuse, tačiau vairuotojas ten juk ne vienas. Sprendimas - sukurti tokį nuolat transliuojamą foną, kuris nebūtų įkyrus, vos vos pastebimas. Taip žmonėms nereikėtų klausytis to, kas juos vargina ar erzina, o tas fonas iš dalies slopintų ir padangų garsą", - sprendimus vardina dizaino konceptų autorius.
Spalva - bet kokia ir bet kada
Nepaisant teiginio, kad autobusai nepuošia aplinkos, M. Ščerbinskas sako, jog iš dalies įmanoma išspręsti ir šią problemą.
"Mes naudojome vaizdo projektorius, tačiau dabar technologijos juda į priekį labai greitai, jų atsiranda visokių, pavyzdžiui, OLED plėvelė. Ją naudojant autobuso išorę galime padaryti bet kokios spalvos ar su bet kokiu piešiniu ir bet kada. Tokią plėvelę, beje, galima naudoti ir vidaus dizainui, pavyzdžiui, padidinant šviesos kiekį salone.
Maža to - visas spalvas ar vaizdus galime suprogramuoti iš anksto. Važiuoja autobusas vienu miesto rajonu - jis vienokios spalvos, važiuoja kitu - jau kitokios. Taip atsiveria plačios galimybės ir įvairiai reklamai, tik ją reikėtų pateikti taip, kad ji neterštų nei paties autobuso, nei aplinkos. Tai tikrai nebūtų ryški važiuojanti švieslentė", - tikina vienas elektrobuso kūrėjų.
Toks interaktyvumas, architekto teigimu, galėtų pasitarnauti ir tobulesniam keleivių informavimui. Pavyzdžiui, jau prieš įlipdamas į autobusą žmogus ant jo šono rodomame žemėlapyje matytų, kokiu maršrutu bus važiuojama, pro kokius lankytinus objektus.
"Žinojimas - irgi komfortas", - pabrėžia M. Ščerbinskas.
Taigi, ar gali autobusų išvaizda bei vidaus sprendimai padidinti norą naudotis visuomeniniu transportu?
"Kad ir koks autobusas būtų gražus, aš juo nesinaudosiu, jei maršrutas sudarytas blogai arba grafikas man netinkamas. Štai tie veiksniai turi daug įtakos. Aišku, lemia ir autobuso teikiami patogumai, aptarnavimo kokybė. Ir čia jau vėl grįžtame prie greito grindų valymo, kuris priklauso nuo dizaino..." - erdvės pamąstymams palieka architektas.
Eglės ŠČERBINSKAITĖS nuotr. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
VIZITINĖ KORTELĖ
Marius ŠČERBINSKAS
Gimė 1987 m. Kauno technologijos universitete įgijo architektūros specialybę, baigė YTK/IFHP miestų planavimo ir dizaino vasaros mokyklą Helsinkyje (Suomija). 2007-2013 m. dirbo architektūros firmose "Materija", "Erdvės norma" bei "Crawford and Gray Architects", vertėsi individualia veikla, nuo 2013 m. - Klaipėdos UAB "Vėjo projektai" konstruktorius-dizaineris.
Pagrindiniai pasiekimai: 1 vieta "EAST-EAST" tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse, geriausias architektūros darbas parodoje "Technorama 2009", 2 vieta tarptautinėse kūrybinėse dirbtuvėse "Lituanica", 3 vieta S. Dariaus ir S. Girėno oro uosto Kaune kūrybinėse dirbtuvėse.
Asmeninė svetainė - www.supermario.lt
BEJE
Olandiškas superautobusas
Vienas iš įdomesnių bandymų sukurti "kitokio" autobuso koncepciją - olandų astronauto profesoriaus Vubo Okelso (Wubbo Ockels) ir Delfto technologijos universiteto projektas "Superbus". Tai - savotiškas tarpmiestinio autobuso, taksi ir sportinio automobilio hibridas, galintis gabenti 23 keleivius 250 km/h greičiu specialiai sukurtu šildomu keliu. Elektra varoma 15 m ilgio transporto priemonė su 16 durelių kiekvieną keleivį pristato į jo nurodytą adresą.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą