Šarūnas Jasikevičius - apie rinktinę, čempionatą, sirgalius, žurnalistus ir Valančiūną

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius sugrįžo į nacionalinę komandą tam, kad dar kartą parodytų krepšinio sirgaliams, kaip reikia kovoti už pergalę bei tinkamai atiduoti kamuolį savo draugams. Šįkart 35-erių gynėjas tą demonstruos savo tėvynėje.

Po rungtynių Maskvoje prieš Rusijos rinktinę Š.Jasikevičius bendravo su sports.ru tinklalapio korespondentu.

- Šarūnai, pastarąsias dvi vasaras praleidote poilsiaudamas. Kas privertė permąstyti sprendimus ir sugrįžti į Lietuvos vyrų rinktinę?

- Su treneriu Kęstučiu Kemzūra palaikome gerus ryšius santykius nuo senų laikų. Dažnai kalbamės, aptariame rinktinės reikalus ir jis visada man sakė, kad norėtų, jog sugrįžčiau, nes jam reikalingas toks žaidėjas kaip aš. Taip, kad pagrindinės priežastys – puikūs santykiai su treneriu ir faktas, kad čempionatas vyks pas mus – Lietuvoje.

- O ką galvojote, kai stebėjote rinktinę iš šalies?

- Nuoširdžiai - negalvojau nieko. 2009 m. čempionatą Lenkijoje stebėti buvo keista. Buvo sunku matyti, kaip lietuviai pralaimi. Tačiau taip nutinka, žinome, jog mūsų profesijoje laimėti yra sunku. Praeitais metais buvo labai malonu stebėti, kaip mūsų rinktinė paneigė visas prognozes ir parodė gerą žaidimą. Buvau laimingas ir už trenerį Kemzūrą ir už jaunuosius vaikinus. Beje, buvo keista, kad niekas nesitikėjo, o jie visus tiesiog nužudė.

- Teko girdėti tokią nuomonę, kad iki galutinės pergalės pasaulio čempionate Lietuvai pritrūko pasaulinio lygio įžaidėjo. Sutinkate?

- Nemanau, kad pasaulinio lygio įžaidėjas būtų turėjęs didelės reikšmės rungtynėse su JAV. Tai Lietuvos rinktinei vienu metu sutapo daug dalykų, kurie laiku suveikė - tai labai svarbu tokiuose turnyruose. Žinoma, reikia daug dirbti, kad taip įvyktų, bet niekada negali būti garantuotas. Tikimės, kad kažkas panašaus įvyks mums ir šiais metais.

- Jūs jaučiate milžinišką spaudimą, kuris krito ant jūsų komandos šią vasarą?

- Aš nejaučiu spaudimo. Bet suprantu, kas už to stovi, ko žmonės laukia iš mūsų. Gaila, kad praradome Liną Kleizą ir Joną Mačiulį, jie mums būtų labai padėję. Bet reikia eiti į priekį.

- Netgi nesijaudinate, kad nuvilsite tris milijonus žmonių?

- Aš taip plačiai negalvoju. Galbūt žmonės taip ir galvoja, tačiau aš tuo nesiremiu. Ši istorija apie tai, kad reikia spausti save kiekvieną dieną treniruotėse, o paskui žiūrėti, kas išeis. Aš įsitikinęs, kad didžiausias spaudimas "eina" iš vidaus.

– Kas yra pagrindiniai Europos čempionato favoritai?

– Šiais metais jų labai daug. Ispanija, Prancūzija, Turkija, Rusija ir Lietuva - todėl, kad mes žaidžiame namuose. Serbija, manau, labai stipri, ji vieni iš favoričių. Matyt, kažko nepaminėjau, tai tie vaikinai dabar užpyks ir prieš mane žais ypatingai nusiteikę. Kažkur tai - septynios komandos.

- Žaidėte beveik visose šalyse, kur sirgaliai yra pamišę dėl krepšinio. Ar lietuviai myli krepšinį labiau nei kitos tautos?

- Taip, ko gero, galima taip pasakyti. Mes net patys nesuprantame, iš kur ta aistra šiam žaidimui. Lietuvoje yra gilios krepšinio tradicijos, ir žmonės priverčia mus judėti į priekį. Būti šios kultūros dalimi yra puiku.

- Ar buvo jūsų karjeroje atvejų, kai žiūrovai įsikišdavo į žaidimą?

- Žinoma. Rungtynės tarp Atėnų "Panathinaikos" ir Pirėjo "Olympiakos" - tai net ne krepšinis. Tai karas. Teko matyti ir taikytis su viskuo – peiliais, monetomis, buteliais. Monetos ir žiebtuvėliai – įprastas dalykas. Graikijoje labai sunku, mano gyvenime nieko panašaus nėra buvę. Per paskutinį mano sezoną "Panathinaikos" ekipoje atvažiavome žaisti į svečius pas „Olympiakos“ ir per apšilimą jų gerbėjai į mus mėtė betono gabalus. Tikrai didelius betono gabalus. Po to pažiūrėjau į parketą ir pamačiau ten gulinčius tris peilius... Tai jau buvo nebejuokinga. Atrodo, kad atsakingi žmonės laukia, kol kažkas rimtai nukentės ir tik tada imsis kokių nors priemonių. Kasmet ten darosi vis beprotiškiau ir beprotiškiau.

- Jonui Valančiūnui tik 19 metų, jis sužaidė tik vienerias rungtynes Lietuvos vyrų rinktinėje. Kodėl jis toks populiarus Lietuvoje?

- Jonas – labai talentingas vaikinas. Jis laimėjo tris didelius jaunių lygio turnyrus. Kai tu esi jaunas, žmonės tave ypač palaiko. O Lietuvoje kaip tik dabar auga nauja karta. Jai turėti lyderį yra tiesiog puiku. Mes turime daug talentų, bet Jonas, be kitų gerų savybių, yra puikus vaikinas. Jis kuklus, neskraido padebesiais, atidžiai visų klauso. Todėl jis ir yra ypatingas.

- Žaisdami su juo pademonstravote savitarpio supratimą. Su kuo jūsų karjeroje žaisti buvo maloniausia?

- Rinktinėje visada buvo tas, kam buvo galima perduoti kamuolį. Galima pradėti nuo Gintaro Einikio. Netgi Arvydas Sabonis, nesvarbu, kad ir ne pačios geriausios formos. Man visada sekėsi su partneriais visose komandose. Tel Avivo "Maccabi" ekipoje tai buvo Maceo Bastonas ir Nikola Vujčičius. Atėnų "Panathinaikos" komandoje – Mike'as Batiste'as. Tokie žaidėjai reikalingi, nes jie tavo žaidimą daro geresnį.

- Taip, be jokios abejonės. Aš kiekvienam turnyrui turiu motyvacijos. Atvirai sakau, nebūčiau čia,kai man 35-eri, jei neturėčiau motyvacijos. Bet kai ateina svarbiausias sezono mačas, jaučiu, kad jį noriu laimėti. Kada aš nustosiu jausti tokį jausmą arba mano kūnas pasakys man sustoti, aš sustosiu.

- Kuri iš keturių pergalių Eurolygoje jums buvo ypatinga?

- Jos visos buvo ypatingos, bet su "Maccabi" parodėme patį geriausią krepšinį, prie kurio, beje, ranką pridėjo ir Davidas Blattas. Buvome labai agresyvūs puolime, į mūsų žaidimą buvo gražu žiūrėti ir turėjome puikią komandą.

- Ar išgyvenote, kad neilgai pavyko būti NBA? Ar tai buvo tik dar viena lyga jūsų krepšinio kelionėje?

- Neteisingai pasirinkau NBA komandą ir ta klaida man labai pamaišė. Tai visiškai kitas pasaulis, kur ne viskas priklauso nuo tavęs. Ypač mainai, jie apskritai nuo tavęs nepriklauso. Mane išmainė tik todėl, kad mano sutartis buvo lygiai tokia pati, kaip ir kito žaidėjo. Visą vasarą, prieš pereinant į "Panathinaikos", bandėme susitarti, jog būčiau dar kartą išmainytas. Mums nepavyko ir buvo pavojinga grįžti į "Golden State Warriors" bei kovoti dėl laiko aikštelėje, nes buvo reali tikimybė prasėdėti sezoną ant suolelio. Todėl "Panathinaikos" tiesiog buvo geriausias variantas tuo metu.

- Kokie buvo kiti variantai be "Indiana Pacers"?

- Klivlendas arba Portlendas. Manau, reikėjo vykti į Portlendą.

- Jūs bent trupuį esate patenkintas karjera NBA?

- Pirmus keturis mėnesius žaidžiau, nuolat buvau pagrininio vaidmens atlikėjas, tuo metu negalėjau trokšti kažko daugiau. Galbūt norėjau žaisti penkiomis minutėmis ilgiau, bet tuo metu tai nebuvo labai svarbu. Didžiausia mano problema buvo ta, kad nejaučiau malonumo - tai buvo komanda, kur nesutapo žaidėjų charakteriai. Dar buvo mano klaida, kad NBA kovoms nebuvau pasirengęs fiziškai ir po 50 rungtynių pradėjau silpti, nes tas ritmas man pasidarė per sunkus. Antram sezonui pasiruošiau geriau, vėl žaidžiau pirmus tris mėnesius. O po to – nelemti mainai. Kai atvažiavau į Oklendą, tiesiai iš oro uosto nuvykau pas ekipos vyriausiąjį trenerį Doną Nelsoną ir jis manęs paklausė: "Kas tu per žaidėjas?". Pagalvojau: "Jis juokauja?" Jie ką tik mane išmainė į savo komandą. Prisistačiau, bet supratau, kad nesu šios komandos plano dalis.

- Ar žaidimo lygis NBA yra smarkiai aukštesnis nei Europoje?

- Jis aukštesnis, bet ne tiek daug. Atvirai šnekant, man patiko NBA. Man patinka žaisti krepšinį, o ten būdavo 3-4 rungtynės per savaitę. Bet kas sutiktų žaisti, o ne treniruotis. Man patiko keliauti ir apskritai visa ta atmosfera, bet aš nežaidžiau ir tai buvo labai sunku psichologiškai. Čia yra nemažai procentų sėkmės. Reikėjo važiuoti į komandą, kuri sutaria  su europietišku krepšiniu. Maniau, kad teisingai pasirinkau vietą, nes nuolat kalbėdavausi su Larry Birdu ir Ricku Carlisle'u. Jie tikrai labai norėjo gauti mane. Paskui manęs atsiprašinėjo, bet man nuo jų atsiprašymų lengviau nebuvo. Praradau dvejus metus savo karjeroje ir tiek.

- Kurią pusę palaikote NBA lokauto metu?

- Viskas yra realiatyvu. Nesuprantu, kodėl klubų savininkai sako, jog negauna pelno. Man kaip atrodo, kad jų reikalai klostosi gerai. Nors suprantama, kad mažesniems klubams sunkiau užsidirbti. Bet dabar, kaip suprantu, savininkai nori daug ką atimti iš krepšininkų, pavyzdžiui, garantuotas sutartis. Paskutinį kartą, kai buvau Tel Avive, bendravau su Tony Parkeriu, kuris yra NBA žaidėjų atstovas. Jis man paaiškino detales - tai iš tiesų yra labai sudėtinga. Aš ne žaidėjų pusėje, nes nežaidžiu NBA. Būtų įdomu išgirsti klubų savininkų nuomonę. Skaičiau, kad "Atlanta Hawks" klubą pardavė už 400 milijonų dolerių. Jei tai nėra pelninga, tai kam pirkti? Ir jeigu tavo banko sąskaitoje lieka 20 milijardų, tai ko skųstis? Žinote, nekenčiu krepšinio verslo pusės, bet mums reikia su tuo susigyventi.

- Kas yra geriausias pasaulio įžaidėjas?

- Deronas Williamsas. Man jis patinka labiau nei kiti. Jis kitą sezoną žais Turkijoje, taigi pažiūrėsime.

- O kaip Derrickas Rose'as?

- Jis man patinka taipogi bet jis neperspjauna Williamso. Nors sunku ginčytis su naudingiausiojo titulą iškovojusiu krepšininku. Savęs niekada nelyginu su tokiais vaikinais - jie šoka per aukštai ir bėga per greitai.

- O tarp europiečių?

- Tony Parkeris. O jei tarp Eurolygos - Diamanatidis, manau. Man patinka žmonės, kurie įvairiais būdais daro įtaką žaidimui, yra komandų lyderiai. Diamantidis, be abejo, nuostabus žaidėjas ir dar puikesnis žmogus. Milošas Teodosičius? Su juo viskas gerai, bet mes neturime teisės girti vaikinų iš "Olympiakos".

- Beje, tarp jūsų dviejų buvo kažkokia istorija, kurioje jis nelabai gražiai pasielgė?

- Nelabai ta istorija svarbi. Tiesiog, kai dažnai žaidi vienas prieš kitą tokioje beprotiškoje aplinkoje, kažkas būtinai nutinka. Kaip jis bepasielgtų, tai jo pasirinkimas. Gal jo toks stilius, bet "YouTube" paprastai neklysta.

- Ar būdamas tokio amžiaus, dar išmokstate kažko naujo?

- Be abejo, tai ir yra šio žaidimo grožis. Kiekvieną dieną įvyksta kažkas naujo. Visi juokauja, kad išmokau žaisti gynyboje, tik kai man sukako 30 metų. Bet kokiame amžiuje galima tobulėti.

- Kas labiausiai patinka krepšinyje?

- Rūbinė. Ypač, jei tu esi gerame kolektyve, pavyzdžiui – rinktinėje. Būtinai bus juokų, istorijų apie tai, kaip kas praleido praėjusį vakarą - paprastos, žmogiškos istorijos. Tikriausiai, kai baigsiu karjerą, šito man trūks labiausiai. Po pergalių tai pati geriausia vieta, kur gali atsidurti.

- Ar jau pagalvojate apie tai, ką darysite baigęs žaidėjo karjerą?

- Atvirai – ne. Suprantama, kad kažkaip tai bus susiję su krepšiniu, bet kol kas neturiu aiškios vizijos – ar noriu būti treneris, skautas arba dar kas nors. Bet ne žurnalistas. Dieve, tikrai ne žurnalistas! Nepagalvokite, nieko neturiu prieš, bet paprastai malonus pokalbis būna vienas iš dešimties atvejų. Kitais atvejais mane tiesiog bando išprovokuoti garsiai antraštei. Man labai patinka dirbti su vaikais. Visos stovyklos, kuriose dalyvavau, man beprotiškai patiko. Ir galbūt ten rasiu save ateityje.