Saulė ir mėnuo
Saulutė šviečia, šildo, glaudžia,
O mėnuo žiūri išdidžiai.
Tarytum esybės dalelę
Palaidoję giliai,
Jie žvelgia viens kitam į širdį,
Iš širdgėlos gilios
Jie vienas kitą guodžia,
Nors ir gyvena atskirai.
Gimimas ir mirtis
Gimiau, mačiau
Gyvenau, jaučiau,
Keliavau keliu gyvenimo,
Skausmo daug patirdamas.
Jaučiau aš pyktį, troškulį, neapykantą,
Kol nesupratau mylįs aš supratingą žmogų,
Kuris mane globojo, gerbė, apdovanojo!
Padovanojo trejus gražiausius gyvenimo metus,
Kai likimas vėl man smogė,
Atimdamas svarbiausia, ką turėjau.
Netekęs mylimosios, atrodė, aš sustojau,
Nejudėjau nei pirmyn, nei atgal,
Tik rankose laikiau vienintelį atsiminimą, likusį iš jos...
Dukrytę, kuri žiūrėjo į mane ir nesuprato, kas gi vyksta.
Supratau nebegalįs gailėtis ir nejudėti,
Turėjau aš ieškoti tinkamo mums kelio,
Kurį radau aš sunkiai.
Pradėjęs naują pradžią jaučiau aš džiaugsmą, skausmą, laimę, baimę,
Susietą, lyg viena be kitos negalinti.
Dukrytę auginau, globojau, buvau jai ir mama, ir tėvas,
O numiręs nieko nemačiau, nieko nejutau,
Tik padangėn išskridau,
Palikęs baisią naštą aš saviems...
Rašyti komentarą