Pergalė

Pagaliau išaušo pirmadienio rytas. Kaip žaibas nulėkiau į mokyklą. Pamačiusi Aleksą prislinkau prie jo. Kumštelėjau berniukui į pašonę. Jis permetė mane akimis ir nežymiu galvos mostu parodė į mokytoją, nes jau buvo nuskambėjęs varpelis. Atsisėdusi į suolą iškart išplėšiau lapą iš sąsiuvinio ir štai ką parašiau Aleksui:

Aleksai,

   Sukūriau planą, kaip nugalėti pelkių raganą Vandą... Ar pameni pasaką  apie Jonuką ir Gretutę?  Jie irgi buvo susidūrę su ragana. Gretutė buvo labai gudri ir uždarė raganą krosnyje, kurioje ji ir supleškėjo. Mūsų svajonių pilyje yra saldainių kambarys. Abu žinom, kaip pelkių Vanda dievina saldumynus. Reikia visiems pranešti, kad poryt būsime pilyje. Tikrai ragana lauks mūsų norėdama įvilioti į saldainių kambarį ir atimti burtų lazdelę. 

  Mūsų kaimyninės karalystės drakonas susilaukė mažo drakoniuko. Aš jau susitariau, kad jis mums pagelbės...

                                                                                                                                        Greta

  Pamokos tą dieną prabėgo labai greitai. Kai ėjau durų link,  Aleksas man į ranką įgrūdo raštelį. Jame buvo prašyta: „Nekantrauju.“

  Kitą dieną pamokų nebuvo. Rytą mama mane nusivežė į kapines aplankyti prosenelės kapą. Jos nepamenu, bet mama vis kartodavo, kad ji labai džiaugėsi, kai aš gimiau. Kapinėse buvo labai nyku, tamsu. Virš galvos kelis sykius juoda kaip naktis varna sukranksėjo labai garsiai ir nuplasnojo. Nusprendžiau aplink pasižvalgyti, kol mama nuravės kapą. Netoli kapo augo eglės ir aukšti beržai. Po sena egle  tarp šakų pastebėjau apdaužytą akmens luitą. Pribėgau arčiau ir perskaičiau užrašą: „Čia ilsisi pelkių Vanda I.“ Išsigandau, bet nespėjus  man net išsižioti mama čiupo už rankos ir nutempė į mašiną.

  Grįžusi namo užkandau ir nuėjau pažaisti į savo kambarį su lėlėmis. Staiga pamačiau kambaryje Aleksą. Jis mostelėjo burtų lazdele ir po sekundės atsidūrėme savo svajonių  pilyje. Atrakinome duris į saldainių kambarį - viskas atrodė taip gardžiai. Pasigardžiuodami jau šlamštėme šokoladinių sienų papuošimus... Tik kažkas krustelėjo man už nugaros, atsisukau - didelėmis išpūstomis akimis mus stebėjo pelkių ragana Vanda. Mečiau į ją šokolado gabalą, ji tik piktai nusikvatojo.  Ištiesė rankas ir bandė pagriebti Aleksą už plaukų, berniukas tūptelėjo ir netyčia užkliuvo už pelkių Vandos. Ta drimba tik drykt vidury kambario... Viskas - dabar ji atims iš mūsų burtų lazdelę. Tą akimirką tik  šast  drakoniukas, įkvėpė oro ir iš nasrų pūstelėjo  ugnį – vargšė pelkių šmėkla Vanda dar bandė bėgti, tačiau ugnis ją pasivijo ir prarijo.

   Išsisklaidžius burtams žvilgtelėjau per langą – raudona vakaro saulė pamažėle leidosi į jūros bangas... Kambaryje po rašomuoju stalu kietai miegojo katė Murkė, o mažasis neklaužada triušis Benas tupėjo prie pasakų knygos, numestos ant grindų.