Miško sanitaras

Vieną gražią, saulėtą ir šiltą vasaros dieną miške pasigirdo keistas kalimas.

Jis sukėlė ant kojų visus miško gyventojus.

Kiškis, išgirdęs kalimą, pastatė ausis, drugys pradėjo skraidyti ir žvalgytis aplink. Net tingioji gyvatė išlindo iš savo guolio. Po kelių minučių ilgaausis pasakė visiems, kad čia turbūt ir vėl žmonės netoli miško kažką stato.

Drąsuolis ežys nesutiko, nes virš miško nekabėjo didelis juodų dulkių debesis. Jis nusprendė apsižvalgyti. Ritinėjosi spyglių kamuoliukas valandą, dvi, o kiti gyvūnai laukė. Staiga kiškis išgirdo ežiuką šaukiant, kad jis kažką surado. Miško gyventojai pasileido bėgti link drąsuolio.

Atskubėję virš savo galvų išvydo ant medžio kamieno tupintį paukštį. Tai buvo gražuolis sparnuotis ryškiai juodomis plunksnomis, raudona kepurėle ir ilgu oranžiniu snapu. Nepažįstamasis kalė medžio kamieną ir pasigardžiuodamas iš jo traukė riebius kirminus.

Miško gyventojai sutrikę stebėjo paukštį. Baigęs darbą, jis pasisveikino su išsigandusiais gyvūnais ir prisistatė esąs medžių sanitaras - genys. Sparnuotis papasakojo gyvūnams, kad nieko skriausti neketina. Atskrido į mišką padaryti tvarkos.

Kalti pažadėjo tik dienomis, kad nieko nepažadintų rytais ir netrukdytų miegoti vakarais.

Miško gyventojai apsidžiaugė draugišku kaimynu. Visos jų baimės dingo.

Nuo šiol miške girdėjosi genio kalimas ir laimingų medžių ošimas. Miškas dėkojo sanitarui už darbą, o miško gyventojai už draugiškumą.