Meilės vertė „Fauste“

„Faustas“ – knyga, sunkiai autoriaus rašyta beveik pusę gyvenimo, kupina įvairiausių paties rašytojo išgyvenimų, minčių, jausmų, būties esmės apmąstymų. Tad nenuostabu, jog meilės tema šioje tragedijoje pasireiškia begale būdų bei yra itin ryški, nors galbūt ne visada suvokiama sveiku protu.

Vienas iš „Fauste“ pastebimų meilės pavyzdžių – dviejų bičiulių mokslininkų Fausto ir Vagnerio meilė mokslui ir žinioms. Abiejų šių vyrų gyvenimuose ši meilė pasireiškia skirtingai. Vagneris gyvena ir kvėpuoja tik žiniomis, yra įsitikinęs, jog žmogus – visatos begalybė ir privalo žinoti viską, kas tik įmanoma. Be to, yra be galo užsispyręs ir džiaugiasi bet kokia nauja knygose atrasta smulkmena. O štai pagrindinio veikėjo Fausto meilė mokslui yra, galima sakyti, be atsako. Nors jaunystėje taip pat kaip Vagneris degė užsidegimu knygose rasti atsakymus į taip rūpimas būties paslaptis, pasiekęs brandą Faustas „perdega“. Suvokęs, jog dulkėti knygų puslapiai neatskleis gyvenimo prasmės, jis mokslu pasibodi ir apie jį kalba jau sarkastiškai, lyg išgyvenęs išsiskyrimą su žmogumi. Netgi drįsta per dantį patraukti Vagnerį, sakydamas, jog šis kaip apsėstas vaikosi tik vienos aistros ir linki jokios kitos jam niekad nepatirti. Taigi, galima teigti, jog Gėtė, ironizuodamas Vagnerio aklą pasitikėjimą knyginėmis tiesomis ir pabrėždamas Fausto neramų protą, savo kūrinyje siekė sukurti dviejų skirtingai meilę jaučiančių veikėjų paveikslą.

Nors galima pagalvoti, jog tarp šių veikėjų didesnis savanaudis yra Vagneris, kaupiantis knyginę išmintį tik sau ir nesiekiantis ja su niekuo dalintis, ne ką mažiau savanaudiškai elgiasi pats Faustas. Visoje knygoje jis demonstruoja beribę meilę sau. Būdamas tokia sudėtinga ir dvilypė asmenybė, jis blaškosi, ieškodamas gyvenimo prasmės ir laimės, ir nerimsta suvokęs, kad iki pat senatvės gyvenimą nugyveno bergždžiai. Nenorėdamas visko taip palikti, Faustas sudaro sandorį su velniu Mefistofeliu, kuris pažada jį įtraukti į tokį margą gyvenimo sūkurį, kokio nematė joks žmogus, mainais reikalaudamas Fausto sielos tuomet, kai jis jausis visiškai patenkintas gyvenimu. Taip Faustas atjaunėjęs pradeda gyvenimą iš naujo, šįkart dėmesį skirdamas kūniškiems malonumams. Būtent šis sandoris – savanaudiškiausias ir didžiausią Fausto meilę sau pačiam įrodantis įvykis knygoje. Visi žmonės galimybę gyventi turi tik vieną, bet Faustui jos pasitaikė dvi. Kadangi jis taip save mylėjo, drįso nusižengti visiems gamtos dėsniams, pasiduoti pačiam velniui ir gyventi dar kartą.

Apibendrinant galima teigti, jog J. V. Gėtės „Fauste“ meilės yra itin daug. Meilė mokslui ir žinioms – pakankamai lengvai suvokiama, tačiau tokią beribę meilę sau, kuomet nebaisus net velnias, suprasti kiek sunkiau. Tokius įvairios meilės pavyzdžius turbūt lėmė paties rašytojo išgyvenimai, kurie, kaip ir kiekvienam žmogui, pasitaiko ir malonūs, ir paliekantys gilias nuoskaudas.