Kristupas Linas Bernotas. Eilėraščiai II

Kino teatras

Gyvename mes kaip kine,
Kaip teatras mūs buvimas,
Bet kartais atsibosta
Tas nulemtas likimas.

Ir noris jį pakeisti
Galbūt nežinomu visai.
Norisi nustot vaidinti
Ir taurę vyno pasiimti.

Tačiau vaidiname visi,
Lyg sutartinę traukiame kartu.
Visiems mums čia baisu,
Mes einame nežinomu taku.

Kur kelias tas nuves, neaišku,
Į kokią peripetiją teks įsivelti?
Ir džiaugsmui man ar pasiruošti?
O gal tik liūdesiui parinkti veido miną?

Man regis, net tikėtis čia yra kvailystė,
Vis tiek už mus nuspręsta.
Dabar tikrai žinau,
Likimas tai tik kino teatras.

Klaida

Kiekvienąkart, kai aš einu taku,
Savęs aš klausiu,
Kodėl aš čia
Ir ką veikiu.

Suklydau aš jau ir ne vienąsyk,
Bet vis suklupdamas aš rasdavau jėgų
Paklaust savęs,
Kodėl aš čia
Ir ką veikiu.

Tikiuosi, neateis manęs tokia diena,
Kai nebebus, kaip gintis, štai gana.
Atkirsiu jai aš pusbalsiu kietu:
„Aš dar pasitaisysiu, prižadu.“

O ji man tiktai tyliai pasakys:
„Aš tau duodu šansą paskutinį,
Daryk, kaip moki, tik mąstyk,
Kartėlį nuodėmės nuryk.“

Kiekvieną dieną bėgau aš nuo tos dienos,
Neatsigręždamas ėjau aš link aukštųjų,
Nebekartojau aš klaidų savų,
Palikęs praeitį baisių dienų...

Ir štai atėjo ta diena,
Kai suklysti aš ir vėlei sugebėjau,
Ant pjedestalo išdidžiai
Nusilenkiau likimui nuolankiai.

Nakty

Aš pasiklystu Naktyje,
Kaip pasiklysta šviesoje gyvūnas.
Ir žavi ji mane labai labai,
Kaip žavi vyrą moteris bejėgė.

O ką sakysi tu, prašau.
Kaip atsiliepsi apie juodąją besotę?
Ar mesi akmenį tu jos daržan,
O gal kaip tik paglostysi per petį?

Man regis, tu bijai, matau.
Drebi prieš jos apakinančią tylą.
Nė nemanai pakelt akių savųjų
Į jos didingąją tamsybę.

Bet juk ateina metas,
Ir nusilenkęs tu sakai „sudie“,
Pasitinki jos sesę dvynę Dieną,
Kuri visai kita nei ji pati.

Marių sapnas

Banguoja marios išdidžiai,
Man regis, vėjas jas brandina.
Man regis, suteikia jis joms drąsos
Užmušti saulę vakaro delnuos.

Tikrasis veidrodis - tai ji,
Melsvoji pamario banga.
Joje išvysti tu gali,
Ką meile mes vadiname visi.

Kai raibuliuoja jos nuo vėjo mosto,
Kai atsispindi skrendančio sparnai,
Kai jos užšąla po speiguoto meto,
Kai smėlį savyje skandina.

Tada aš suprantu,
Jog bejėgiai esame visi.
Kad šventoji ji yra,
Ta auksinė marių valanda.

Kaukė

Užsidedu kaukę ir gyvenu,
Niekas nežino, kad mirti galiu.
Mato ant jos šypsnį veide,
Nė nenumano, jog netiesa.

Taip slenka diena iš dienos,
Tai mano likimas ir aš jam lenkiuos.
Gyvenu aš paprastai ir nekaltinu nieko,
Juk niekas nekaltas dėl mano dalios.

Jos nusiimti aš negaliu,
Parodyti veidą labai man sunku.
Gaila jausmus rikošetu atiduot,
Nerimas stingsta mano delnuos.

Štai po truputį aš priprantu,
Jau pasisveikinti man malonu.
Duoti tau ranką negaila išties,
O apkabinti užtenka širdies.

Plėškite kaukes visi iš tiesų,
Neslėpkite savo esybės raudų.
Duokit save kitiems į rankas,
Jie pasirūpins ir meilės pakaks.

Esam skirtingi visi ir visur,
Turim skirtingus savo jausmus.
Vieno džiaugsmingi, kito liūdni,
Vienas kitam mes sukurti.

Tiesa

Iš kur išmokome, nesuprantu,
Kas pamokė, neramu.
Kaip galėjome suklyst
Ir tą melą išmąstyt.

Kam mums reikia, atsakyk,
Negi negali kalbėt tiesos.
Juk ją sakyti daug lengviau,
Nesirūpink, taip geriau.

Nesijaudini tada,
Ar suklysi kažkada.
Nebereikia jau galvot,
Ką sakyt, kad nemeluotum.

O širdis mana tyra,
Vaikiško kvailumo kupina.
Jau net susivokti mums sunku,
Ką daryti po melų.

Aš manau, tiesa yra,
Karalienė ta tikra.
Tad klausykime mes jos
Kaip tos filosofijos visos.

Nesiginčysim tada,
Ir pasauly bus taika.
Nemeluosim į akis,
O kalbėsime širdims.

Baimės vardas

Trykšta kraujo upės,
Prausiasi gandrai.
Raudonu vėl patampa dangus akimirkai vienai,
Ant nugaros sustingsta judrieji šiurpuliai.

Sudrėksta mano rankos,
Nuleidžiu aš akis.
Stengiuos nejudėti,
Kol viskas pasibaigs.

Virpu aš tarsi lapas,
Sustojęs vėjyje.
Bandau nusiraminti
Ir pristabdyt save.

Bet negaliu sustoti,
Tai manyje yra.
Ji lyg mane apsėdusi
Tam dangiškam laike.

Ji negalvoja pasiduoti,
Jai nesvarbu, kas mes.
Jei tik ji užsimano,
Tai nugali visus.

Žiūrėk, jau valanda praėjo,
Bet neapleidžia ji manęs.
Vadinkime mes ją vienu garsu,
Nes baimė yra ji vardu.

Išmintingoji diena

Tavo meilė glosto širdį,
Tu bučiuoji mano sielą.
Man esi giliausia upė,
Tik pabūkime kartu.

Pasižiūrėkime į dangų,
Pasinerkim į dausas.
Nusikelkime prie jūros,
Kur girdėjom undines.

Tavo balsas man kaip vėjas,
Blaško po pasaulį jis mane.
Bet džiaugiuosi kas minutę,
Jog aš tądien sutikau tave.

Tie plaukai balti kaip sniegas,
Apsvaigstu aš jau tikrai.
Tavo mėlynų akių
Man pamiršti nebaisu.

Manau, mes esame tikri,
Neišduodame savęs.
Kalbamės kartu per tylą.
Mums nereikia tų garsų.

Mūsų skraistė raudona,
Neišnyks ji niekada.
Tai auka dėl šių laikų,
Išmintingųjų dienų.

Nesutiktasis

Manęs tu nesulaukęs išėjai,
Neišgirdau aš balso tavo.
Nespėjai pamatyt akių manų,
Tų, ką tik gimusių, melsvų.

Visi man apibūdino tave,
Tad aš regėjau tavo atvaizdą sapne.
Tačiau suprasti man sunku,
Kodėl jiems širdyje sunku.

Aplink visi tik verkė,
Tačiau aš nedariau to, ne.
Suėmęs į rankas save,
Nugrimzdavau aš į svajas.

Bet gal esi šalia,
Gyveni tu manyje.
O gal myli iš dangaus mane
Ir saugai paslaptingai.

Nors gal tai ir atrodo kiek keistai,
Bet trūksta man tavęs labai.
Pasiilgstu dažnai tikrai,
Ir darai tai tu taip pat.

Jūra

Aš atsiprašau, jei nusidėjau,
Tu atleisk man, juk įskaudinau tave.
Žodžiai patys iš vidaus ištrūko,
Ir jie sužeidė tave.

Tavo meilė man kaip jūra,
Kaip žuvis aš nardau gelmėje.
Neišeina be tavęs joj būti,
Tu likimo paskirta.

Mes kartu kaip vėjo gūsis,
Mes užpūsime žvakes.
Nersime drauge į jūrą
Ir žiūrėsim į žvaigždes.

Tavo oda man kaip šilkas,
Akyse upes matau.
Skandini savam balse mane,
Bet svarbiausia - tu šalia.

Su tavim aš nemirtingas.
Tu man suteiki jėgų
Nenuleisti rankų po bėdų,
Susikaupti po mirčių.

Nesiskirkim niekada,
Būkim tarsi vėliava balta.
Neištepkim niekad jos, prašau tavęs,
Nes neišgyvensim mudu be savęs.

Pojūtis

Mes einame gatve,
Susikabinę už parankių,
Bet kažkodėl keistai
Nematom vienas kito.

Betgi vieną kartą
Aš pabandžiau pažvelgti.
Pakėlęs įkypai akis,
Nepajutau nė lašo mažo to, ką pajusiantis maniau.

Tačiau mes nekalti dėl to, žinau,
Gyvenimas tai tiktai farso teatras,
O mes tik personažai sukurti,
Sakau, mes nekalti! Girdi?

Nebejaučiame nieko mes kartu,
Bet gal mums ir nereikia to visai,
Gyvename mes juk keistai,
Bejausmiai padarai…

Nors gal mes ir nenorim,
Mes net nebandom įsijausti,
Tas mūs abipusis stiklinis žvilgsnis,
Man regis, viskas, ką patyrėme kartu.

Ir kai po šimto metų vėl
Mes susitiksime drauge,
Pajusime kažką tada,
Ko nejutom kažkada.

Filosofija

Dėl ko čia kraujas šitaip liejas,
Kodėl pilni ten ašarų grioviai.
Ar gali būt, kad viskas baigiais,
Juk aš nelaukiau to visai...

Prieš laiką laimė prasidėjo,
Tai buvo lyg draugystė mums tikra.
Aplankius laimė vakar buvo,
O šiandien skausmas praveria mane.

Sakai, likimas viską lėmė,
Sakai, mes nekalti abu išties.
Tačiau tai pasiteisinimas banalus,
O ne sprendimo būdas.

Paimki tą banalų vadovėlį,
Gal tada suprasi, kaip yra.
Tave gal aplankys laimikis geras,
Kurio mes nesulaukėme drauge.

Prie mūsų duždavo langų stiklai,
Bet, sako, šukės laimę neša.
Mums viskas vyko atvirkščiai,
Nei rašo knygos filosofų...

Ir man, ir tau jie rašė pažymius,
Jie sakė, kaip gyventi reik.
Mus vertino nemokantys suprasti,
Kad mes nenorim to visai.

Tuštuma

Atrodo, tuščias kambarys,
Jis prieš mane paniuręs.
Ir lyja kaip laukų laukymėj,
Lyg iš košmaro būčiau aš pabudęs...

Mes stovim kaip stovėję čia,
Mums nieko tai nereiškia.
Tas kvailas verksmas sienų tau
Tik gali apsireikšti.

Turbūt viduj, ten, vėtra siaučia,
Matyt nelemta būt ramiajam man.
Mums reikia tik sušukt išdrįsti,
Kad vėl netektų susipykt...

Nors gal paskui, o gal ir po minutės,
Mes aiškinsimės, kas ir kaip,
Bet rezultatą vėl išvysim,
Tokį, kokį mes norim jį matyt.

O tie, kur rėkia: „Tu kvailys",
Jie niekad nieko nesupranta.
Jiems rūpi tik nelaimes sėt
Į mūsų tulpių meilės daržą.

Knygynas

Man pasakyk, kada pareisim,
Ko vėl neši gėles tu prie kapų.
Kam vėl verki, man jau neaišku,
Kam rūpi ašarą nubraukt.

Ten jau ir saulė aukšty kabo,
Kelias miškan, kur išmintas, prašvito.
Tu man sakai, kad nežinai,
Kaip išgyventi per dieną.

Kas mums čia paliepė klūpėti, nejudėt.
Argi atrodo, kad man tai svarbu?
Man tik norėtųsi kartą iškvėpt
Ir nebejausti jau nieko.

Nors gal smagu mums būtų išvyst,
Kaip ten ežys praeina.
Akys prašytų ant jų nebepykt,
Kad netikėtai prabyla...

Bet jūs, svarbiausia, tiktai nebijokit,
Išdrįskit užeit į knygyną.
Ten tu galėsi save sulankstyt
Ir pasidėt į lentyną.

Romansas

Girdisi muzika kažkur tolima,
Sielą pasiekia labai artima.
Žavi mane ta manoji, sava,
Graži, išmintinga romanso galia.

Žodžiai liejasi patys raštu,
Štai muzikantui jau girdis garsu.
Rašo kirilica jis maloniai,
Galvoje pinasi natos keistai.

Va, čia ateina naujoji daina,
Rusiškos sielos, ta kupina.
Virpina ji gitaros stygas,
Klausome seno maskviečio maldas.

Šie kūriniai man ypatingi,
Sukelia ašaras ir skubina graudulį.
Romansai gyvena mano širdy,
Jie nemirtingi, nes gimę tikri.

Traukinys

Važiuoja traukinys į tolį,
Braunasi jis per miškus.
Aš keliauju į namus gimtuosiuos,
Sielai mylimus, savus.

Štai apsnigęs lūšnos kampas
Ir paniręs pamatas jau po žeme.
Raktas numestas ant žemės,
Sūkuriuoja pakiemiu audra.

Suprantu, jog viskas keitės,
Kad neliko čia šeimos.
Aš turiu tik atminimą,
Savo laimės amžinos.

Kažkada čionais bėgiojom,
Žaidėme mes su draugais.
Skynėme iš lauko pienes,
O galvojom, kad žvaigždes.

Bet tada išvykom į pasaulį,
Negalvojom, kas ten bus.
Gyvenau ramiai, svajojau,
Po pusnim žiemom braidžiau.

Bet kai pasenau, atėjo metas,
Pamatyt, kas liko man.
Ir suprasti, kad suklydau,
Aš išvykdamas iš čia.