Kaip keičiasi jauno žmogaus kalba, kai jis stengiasi pritapti prie bendraamžių?

Pirmiausia norėčiau trumpai paaiškinti, kaip aš, jaunas žmogus, suprantu sąvoką - kalba. Kalba - tai būdas perteikti informaciją žodžiu. Mes kalbame kasdien, bet ar mūsų kalba yra taisyklinga? Ar joje nepasitaiko jokių ją teršiančių žodžių, kuriais savo mintis galime perteikti greičiau ir lengviau? Bet ar taip daryti reikia?

Mes visada tikrai nekalbame gryna bendrine lietuvių kalba. Kartais į sakinius įsiterpia koks nors skolinys ar žargonas, kaip “karoče”, ”ok”, ”davai”, “pajehali”, kuriuos mes pavartojame nejučiomis. Tai tiesiog į mūsų kalbą įsiterpiantys žodžiai, kurie atsiranda dėl noro pasipuikuoti ar pasirodyti prieš kitus. Paprastai paklausti, kodėl mes juos vartojame savo kalboje, mes tikrai iš karto nepasakytumėme. O jei dar žinotumėme šių žodžių kilmę ar reikšmę, gal ir išvis jų nevartotumėme.

Pamąstę mes galėtume pateikti kelis argumentus, kodėl taip darome. Vienas iš jų galėtų būti „nežinau, aš tiesiog taip esu įpratęs kalbėti“. Bet tai ne argumentas, o pasiteisinimas, kurį mes pasakome tingėdami galvoti. Jeigu neapsiribotume pasiteisinimais, o pradėtumėme ieškoti argumentų, mes galėtume padaryti keletą išvadų. Pirma, šiuos žodžius mes girdime savo artimoje aplinkoje. Tai gali būti tėvų, senelių ar bendraamžių draugų vartojami žodžiai. Antra, pastoviai girdėdami netaisyklingai vartojamus žodžius, mes po truputį einame link sampratos, kad tokie žodžiai nėra žargonai, juos galima laisvai vartoti.

Žinodami priežastis, patyrinėkime, kaip keičiasi jauno žmogaus kalba, stengiantis pritapti prie bendraamžių. Bendraujant su bendraamžiais, keičiasi mūsų kalbos maniera, žodžių tarimas ir kirčiavimas. Taip pat yra nukandamos galūnės. Juk daug lengviau ištarti „mam”, o ne mama, mamyte. Atsiranda netaisyklingos priesagos, tokios kaip „av”, „avas”, priešdėlis „da”. „Ar jau dabaigei? arba Kokia tu šiandien rūžava” - dažnai išgirstu iš savo bendraamžių. Taip pat vartojame kažkur išgirstus neaiškius, bet „visai kietai” skambančius žodžius, kurių reikšmė neretai yra iškreipiama. Pavyzdžiui: „aplamai“, o tai reiškia kvailai. Dar vienas jaunimo kalbą keičiantis elementas yra žodžių trumpinimas. Jis dažniausiai pasireiškia teksto žinutėse, kai mes jas rašome telefonu, ypač skubėdami. Daugiausiai ten mes sutinkame tų pačių žodžių, kurie yra vartojami ir sakytinėje kalboje, tik jie yra visaip trumpinami. Labai geras pavyzdys būtų tas pats anksčiau paminėtas žodis „karoče”. Išvertus iš rusų kalbos tai reiškia „trumpiau sakant”. Bet ir šitą žodį, kuris reiškia „trumpiau sakant”, mes sugebame sutrumpinti iki trijų raidžių: „krc”, arba nežinau - „nzn”, išimant visas balses ir paliekant tik priebalses. Labai didelę vietą mūsų kalboje užima keiksmažodžiai. Ne lietuviški. O rusiški ir angliški. Jaunoji karta juos vartoja „kalbai pagyvinti“. Nors jie kalbos nė trupučio negyvina, bet atvirkščiai, gadina. Jie įsiterpia į mūsų kalbą keliais atvejais: kai mes esame smarkiai įtūžę ar susinervinę dėl kažkokių priežasčių ir žinodami, kad tie žodžiai reiškia negražius dalykus, mes juos vartojame išlieti savo įsiučiui. Taip pat jie yra plačiai vartojami draugų kompanijoje, kai kiekvienas nori pasirodyti „mandresnis ar kietesnis už kitus”. Užtenka kartu stebėti futbolo ar krepšinio varžybas. Kai tik kas nors nepataiko įvarčio ar metimo, padaro kokią nors klaidą, yra apipilamas nesibaigiančia keiksmažodžių lavina, kaip “k...wa, b…t, b...ys, p..k na….ui, ah...el, s..ka, p...da.” To priežastis yra anksčiau paminėtas įtūžis ir nervai. Dažnai mūsų kalboje yra sutinkamas angliškas keiksmažodis „what the f...k”, arba sutrumpintai „wtf”, mes jį vartojame išreikšti savo emocijoms, pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai kažko nesuprantame, ar kas nors atrodo neįprastai ar nepriimtinai, kartais mes jį pavartojame ir iš susinervinimo. Taip pat keiksmažodžius galima vartoti ir džiaugsmui išreikšti. Pavyzdžiui: „za…..bys, ah….nai”, bet taip pat reiškiant džiaugsmą yra vartojami ir tie patys keiksmai, kuriais yra reiškiamas įtūžis, bet jie yra pasakomi tiesiog kitokia intonacija, su daug džiaugsmo balse.

Nei žargonų, nei keiksmažodžių vartojimas kalbos „nepagyvina“ ir „nepagerina”, o ją tik žaloja, bet jaunajai kartai tai nė motais. Vartoti mūsų gražiąją lietuvių kalbą jiems yra tiesiog „per žemas lygis”, todėl jie vartoja skolinius, dažniausiai iš anglų ir rusų kalbų. Kodėl būtent iš šių kalbų? O todėl, nes jas visur pastoviai girdi. Juk anglų kalba yra viso pasaulio kalba, o rusų kalba ir jos svetimybės yra mums įaugę į kraują nuo Sovietų Sąjungos laikų. Taip pat šių dviejų kalbų gramatika yra ganėtinai lengvesnė už lietuvių kalbos, kuri yra laikoma viena iš sunkiausių kalbų pasaulyje, todėl jaunimui jas yra lengviau suprasti.

Gerbkime ir mylėkime savo brangiąją lietuvių kalbą, kol ji neišnyko!