Išdidusis Laike,

Neseniai mokytoja mums skaitė pasaką apie Tave, Laike. Joje rašoma, jog laikas – tai nei bėga, nei eina, nei ateina. Jis tiesiog yra ir praeina pro mus, jis nesikeičiantis senukas, kuris visada išlieka toks pat. Išgirdusi pasakaitę supratau, kad Tu, Laike, esi labai panašus į mus: rūkai pypkę ir ilgesingai valandų valandas žiūri į tolstančius dūmus, obuoliuką sugrauži ar tarp žmonių vaikštai. Todėl nusprendžiau savo draugų paklausti, kas Tu, Laike, esi? Vieni man sakė, kad laikas – tai valandinės, minutinės ir sekundinės rodyklės, nesustojamai lekiančios laikrodyje. Kiti teigė, kad laikas - tai technologijų tobulėjimo, pasiekimų, mokymosi iš savo klaidų metas. Na, o kiti pareiškė, jog tai pats blogiausias dalykas žemėje, nes jo negalima atsukti atgal. Tad šį laišką rašau Tau, Laike, suvokdama, kad nors niekas tiksliai nežino, kas Tu esi, bet visi supranta, koks Tu svarbus.

Vartydama istorijos vadovėlį, dažnai pagaunu save mąstančią apie praeitį. Neapleidžia mintis, kokie skaudūs, nulaistyti krauju ir žiaurumu buvo tie senieji laikai. Jei Tu, Laike, galėtum prabilti, greičiausiai dar daugiau praeities paslapčių atskleistum. Pamenu didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, jų žygdarbius, ir kaip Tu jiems padėjai tuos žygdarbius įvykdyti. Štai, kad ir LDK kunigaikštis Vytautas Didysis. Reikėtų nuolat prisiminti, jog valstybingumo kūrimas, valstybės tvirtinimas Lietuvoje vyko nepaliaujamos kovos sąlygomis. Kovota su Rytų Pabaltijyje įsikūrusiais ordinais, su artimesniais ir tolimesniais kaimynais, net tarpusavyje. Nors ir skaudžios, pareikalavusios daugybės aukų, tačiau visos šios kovos išsaugojo ir išplėtė Lietuvos teritoriją. Čia pat atmintyje nusikeliu į laikus, kai pasaulį sukrėtė daug gyvybių nusinešę karai, žmonių trėmimai į Sibirą, genocidas. Akivaizdu, kad vertės netenka nei didžiulės valdomos teritorijos, nei sukaupti turtai, jei jiems įgyti aukojama gyvybė. Tada suprantu, jog Tu, nesustabdomas Laike, padėjai žmonėms suvokti, kokios yra tikrosios vertybės. Tu esi mano didvyris, nes tik Tu padėjai suprasti, kad taika - svarbiausias dalykas žemėje.

Kiekvienas iš mūsų tikrai žinome, ką reiškia tiek fizinis, tiek dvasinis skausmas. Neseniai prisiminiau įvykį, kai per Naujuosius metus, būdama maža, priliečiau pirštą prie ką tik nudegusios šaltosios ugnelės. Pamenu, kaip tada verkiau ir maniau, jog šis skausmas niekada nepraeis. Bet šiandien net nebežinau, kurį pirštą nusideginau. Pamenu, kai pirmą kartą gavau nepatenkinamą pažymį. Tądien maniau, kad mano širdis greitai plyš iš skausmo ir nevilties, net nenorėjau bendrauti su jokia savo drauge. Bet po kelių dienų mano nuotaika iškart pasitaisė, kai savo pažymių knygelėje pamačiau dešimtuką. Atsimenu, kai prieš metus mirė mano geriausios draugės senelis. Tada ji labai sielojosi ir nebenorėjo nieko. Nors jai ir skaudu prisiminti šį įvykį, bet šiandien ji jau susitaikė su tuo ir suprato, jog reikia gyventi toliau. Laike, Tu esi mano didvyris, nes gydai žaizdas, padedi susitaikyti su netektim ir suvokti, kad reikia neužsilikti praeityje ir gyventi toliau.

Mielasis Laike, per savo gyvavimo laikotarpį Tu matei daugybę kultūros šuolių, mados evoliucijų ir maisto revoliucijų. Nuo žmonijos atsiradimo Tu padėjai knygų kūrėjams šią neišvengiamą kaitą užfiksuoti knygose. Nuo pirmųjų molinių lentelių iki šiandien egzistuojančių elektroninių knygų. Jose viskas kaip ant delno. Nuo šiaudinių ar iš molio drėbtų namų iki dabar žmogus ir technikos rankomis sukurtų modernių ir įmantrių namų. Nuo sumedžioto bizono džiovintos mėsos iki gurmaniškų patiekalų. Dėl tobulėjančių technologijų dabar mums informacija yra pasiekiama daug lengviau nei mūsų prosenelių ar proprosenelių laikais, mes nesame varžomi įstatymų ir galime laisvai keliauti. Bet šiais laikais žmonės vis labiau ir dažniau stengiasi prikelti ,,senienas“ naujam gyvenimui. Į madą grįžta koncertai, ilgi sijonai, įvairiausių ir keisčiausių spalvų bei atspalvių rūbai. Net senesnius muzikos žanrus bandoma prikelti suteikiant jiems naują skambesį. Žmonija bando išsaugoti senuosius raštus ir kalbas. Ir visa tai daryti juos skatini Tu, mielasis Laike. Tu esi mano didvyris, nes leidi nupūsti dulkes nuo seniai užmirštų dalykų ir prikelti juos naujam gyvenimui.

Taigi visa tai ir daugybė įvairių dalykų įvyksta dėl to, kad kažkur šalia, pasiramsčiuodamas lazdele, vaikštai Tu, nesustabdomas Laike. Žavi mane tuo, kad Tavo atminties kloduose įrašyti nesuskaičiuojami praeities įvykiai, Tu padedi žmonėms suvokti, kad ne viskas pasaulyje yra materialu, kad negalima pamiršti dažnai pamokančios praeities. Įkvėpi mane tuo, jog žmonėms padovanoji gyvenimo laiko ir per tą laiką jie gali padaryti daugybę nuostabių žygdarbių. Tikiuosi, jog ir man duosi užtektinai gyvenimo laiko ir padėsi įgyvendinti svajonę – tapti gydytoja ir bent dalele priertėti prie Tavęs, susilieti su Tavmi. Linkiu neišsemiamos išminties rodant žmonėms kelią. Juk ne veltui sakoma - „Laikas parodys...“.