Drožtukas

Kaip jau žinome, bebrai labai darbštūs. Nuolat kažką stato. Todėl svajonių įgyvendinimui vis pritrūksta laiko. Taip nutiko ir Drožtukui. Kiek paūgėjęs bebriukas kartą, pačiame darbų įkarštyje, įsidrąsino ir tėčiui pasiūlė:

- Tėti, eime žvejoti! Noriu išmokti gaudyti žuvis.

- Pabaigsiu darbus ir galėsime eiti žvejoti,- atsiliepė tėtis.

- Na, gerai, aš tavęs lauksiu prie ežero!

Drožtukas paėmė meškeres, bet, o varge, sliekų dėžutė buvo tuščia. Bebriukas nusprendė prisikasti sliekų prie ežero, kol lauks tėčio. Kasdamas sliekus jis išgirdo keistą balsą:

- Paleisk mane, mano sliekučiai maži, aš jiems baisiai reikalingas!

Mažajam žvejui net akys ant kaktos išsprogo. Su juo kalbėjosi sliekas.

- Negaliu tavęs paleisti, nes gaudysiu žuvį.

- Paleisk ir tavo kibiras visada bus pilnas žuvies.

Pagailo Drožtukui slieko, paleido jį. Ir nuo tos dienos iš žvejybos jis grįždavo pilnu kibiru žuvies.

Tėčiui beliko didžiuotis tokiu sūnaus talentu.

Augustė