Audra vandens stiklinėje

Kai visi nutarė, kuriuo keliu eis prie upelio, staiga pasigirdo keistas garsas medyje, prie kurio žvėrys ir buvo susirinkę... Visi nuščiuvo... Garsas medžio drevėje buvo neatpažįstamas, tad nė vienas nesiryžo eiti artyn ar, juolab, kabarotis kamienu… Kol visi tyliai abejojo ar suko akis į šoną, drąsuolė gyvatė, iškišusi savo nuodingą liežuvį, ryžosi šliaužti ir pasižiūrėti, kas jų teritorijoje apsigyveno.

Vos tik marguolė pasiekė drevę, pasigirdo dar didesnis traškesys. Gyvatė labai išsigando ir pradėjo šliaužti žemyn, veržtis kiek įmanydama, kad tik galėtų pasprukti, tačiau ji įsipainiojo tarp medžio šakų. Niekas nežinojo, ką daryti, visi buvo labai išsigandę, tad tik stovėjo ir žiūrėjo.

Geras gyvatės bičiulis kiškis pamatė netoliese einančią protingąją lapę. Gudruolė visose situacijose rasdavo išeitį, tad ilgaausis paprašė lapės pagalbos. Laputė net nedvejodama sutiko padėti. Protinguolė įsibėgėjo ir užšoko ant medžio kamieno, išvadavo įstrigusią gyvatės uodegą ir, sukaupusi drąsą, žvilgtelėjo į drevės vidų, iš kurios garsai sklido net per visą mišką…

Visi sulaikę kvapą stebėjo, kas bus. Vieniems jau buvo gaila laputės, nes juk niekas nežinojo, kas slepiasi medžio drevėje. Gal tai didžiulis įsirangęs žvėris? Bet, visų džiaugsmui ir nuostabai, laputė kūmutė iš medžio drevės ištraukė bailiuką įstrigusį drugelį, kuris ir kėlė tokį didelį triukšmą….

Ramiai visą šią situaciją stebėjęs genys, toliau kaleno ir tik tarstelėjo:

- Kaip visada, kaip visada, audra vandens stiklinėje, audra vandens stiklinėje…

O tuo metu ežiukas lyg niekur nieko pupsėjo samanose.

Žvėrelių, kaip ir žmonių, gyvenimas gali būti nenuspėjamai gražus.