„Sutinku daugybę smalsių vaikų“

Nors dažnai mėgstama kartoti, kad jaunoji karta nebenori skaityti knygų, nesidomi lietuvių literatūra, D. Molytė-Lukauskienė neskuba pritarti šabloniškoms frazėms ir turi šiuo klausimu savo nuomonę. Jos nuomone, jaunoji karta visada perskaitys kūrinį, kuris jį sudomins.

"Manau, kad jaunoji karta skaito knygas, domisi literatūra ir įvairiausiais dalykais ne tik popieriniu, bet ir kitokiu pavidalu. Ji informaciją semia iš internetinių, virtualių erdvių. Tėvai taip pat daugybę informacijos apie vaikų mokymąsi suranda elektroniniame dienyne. Ir tai yra neišvengiama ir labai patogu. Paspaudi mygtuką, ir poetai, rašytojai, menininkai, politikai maloniai šypsosi visiems iš kompiuterio ar telefono ekrano. Šis laikas ir ugdymo sistema skatina keltis į kitą, virtualią, ne popierinę erdvę", - svarsto poetė.

Visgi kaip, jūsų nuomone, būtų galima dar labiau sudominti vaikus skaityti knygas?

Rašytojai rašo. Dailininkai iliustruoja. Leidėjai leidžia daugybę knygų įvairaus amžiaus vaikams. O mes sukame galvas, kaip būtų galima labiau sudominti vaikus grįžti prie knygų?

Skaityti kartu nuo mažų dienų. Kalbėti, bendrauti, diskutuoti. Įžvelgti daugiau pozityvumo jauname žmoguje. Tobulumui ribų nėra.

Augantis vaikas gauna labai didelį srautą įvairios informacijos. Ir tai jau neapsiriboja vien tik skaitymu ir mokymusi. Dažnas lanko ne tik pagrindinę, bet ir dailės, muzikos mokyklas, sportuoja. Įvairiausi būreliai, užsiėmimai, kurie lyg magnetas įtraukia į savo veiklos lauką.

Prisiminkite savo vaikystę. Ar daug skaitėte? Ar jau mokykloje pasireiškė jūsų gabumai kurti, rašyti?

Mano vaikystėje nebuvo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų. Tik knygos, kuriose buvo galima surasti daugybę informacijos. Ir senas televizorius, kas vakarą rodantis laidelę vaikams "Labanakt, vaikučiai".

Tad skaitydavau daug. Ypač vakarais. Visi mes skaitydavome pasislėpę po anklode, su žibintuvėliu rankose, prieš užmigdami, kad tėvai nepamatytų. Mūsų vaikai slepiasi po antklodėmis su mobiliaisiais telefonais ir ausinukais...

Pirmuosius eilėraščius sukūriau besimokydama vidurinėje mokykloje. Apie meilę ir Tėvynę. Pamenu, surašiau į storą, pilkais viršeliais sąsiuvinį, nupiešiau piešinuką su gėlių puokšte. Duodavau paskaityti artimiausiems žmonėms. Tiems, kurie, tikėjausi, pasakys gerą žodį, ir tiems, kurie protingai patars. Vėliau, besimokant Kaune, Stepo Žuko dailės technikume, pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti "Moksleivyje".

Kodėl jums buvo įdomi literatūra?

Įdomi buvo ir yra ne tik literatūra, bet ir dailė, muzika, šokis. Daugybė sričių, kurios neleidžia stovėti vietoje.

Kaip nutiko, kad tapote poete? Ar tai susiklostė savaime, ar tai buvo tikslas, kurio atkakliai siekėte?

Buvo visko. Kartais gyvenime nutinka taip, kad kūryba tampa vienintele galimybe išklysti į tam tikrą užmaršties lauką, tolstant nuo negatyvo, kuriant įsivaizduojamą pozityvą arba pragmatišką realizmą baltame popieriaus lape.

KŪRYBA. Daivos Molytės-Lukauskienės iliustracija būsimai knygai "Kaip kiras gintarus rinko".

Gal galėčiau atsakyti savo rašomo kūrinio herojės žodžiais: " Rašau, kad užrašyčiau savuosius jausmus, mintis, kad surašyčiau viską, kas šiuo metu tūno manyje ir yra šalia, nes esu rašytoja, kuri turi atrasti laiko šiam veiksmui, be kurio gyvenimas praranda daugybę prasmių, paslėptų giliai savyje, kurios tūno tarsi sirpstančios votys ir prasiveržia ugnikalniu..."

Ką dabar kuriate, gal gimsta nauja knyga?

Visą laiką esu kūrybiniame veiksme. Toks gyvenimo būdas. Kad ir kur būčiau, namuose ar kelionėje stebiu aplinką, žmones, įvykius. Kartais tai, sąmoningai ar ne, atgula į mano kūrinius.

Dabar piešiu iliustracijas savo būsimai knygai "Kaip kiras gintarus rinko". Jau minėjau, kad tai tapo tikru iššūkiu ir išbandymu man. Iškeliavau į vaikų ir paauglių pasaulį, kuris yra toks artimas. Susitikimuose su moksleiviais atrandu daugybę smalsių vaikų, kuriems yra įdomios mano užrašytos ir perskaitytos istorijos, sukurtos iliustracijos.

Įdomu, kaip gimsta eilėraštis? Kur semiatės įkvėpimo?

Būdama Rašytojų sąjungos suvažiavime, išgirdau, kaip į šį klausimą garsiai atsakė mano kolegė kaunietė poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė: "Eilėraščius diktuoja Aukščiausiasis."

Kiti tai vadina įkvėpimu, darbu.

Vaikystėje dažnai viešėdavau poeto Martyno Vainilaičio namuose. Matydavau, kiek daug laiko jis praleidžia prie rašomojo stalo. Tomis valandomis nebūdavo galima jo trukdyti, kalbinti...

Eilėraštis gimsta tyloje ir vienatvėje, o kartais prasiveržia netikėtose situacijose ir vietose. Tada turi būtinai užrašyti, nes nuplasnos lyg paukštis ar sapnas ir nesugrįš.

Gal turite patarimų moksleiviams, kaip ugdyti savo kūrybiškumą, kaip turtinti lietuvių kalbos žodyną?

Tiesiog reikia norėti ugdyti kūrybiškumą. Domėtis. Pasitikėti savimi, tuo, ką darai.

Dažnam moksleiviui koją kiša daromos klaidos rašiniuose. Įdomu, o rašytojai, poetai rašo be klaidų?

Jeigu visi rašytų be klaidų, išnyktų kalbos redaktoriai.

Kaip galvojate, kas svarbiau - kūrybingai pateiktas ir įdomus ar ne toks įdomus, bet be jokių gramatinių klaidų parašytas tekstas?

Mokymosi ir ugdymo procesas turėtų vykti kartu su kūrybiniu. Lengviau būtų galima kalbėti apie amatą. Išmokę abėcėlę ir taisykles tekstą galime parašyti be gramatinių klaidų. Sudėlioti mintis ir žodžius. Bet ar tai bus kūrybingai perteiktas tekstas? Ar galime kurti muziką be natų? O parašyti rimtą kūrinį? Kokį kūrinį galime pavadinti rimtu, geru?