Po pokalbio su Agnija Šeiko apie Asmeninę Legendą

Žmonės dažnai klausia filosofų, psichologų, rašytojų, pedagogų, kokia yra laimės paslaptis? Ir neretas tikisi, kad atsakymas į jų klausymą bus paprastas - tereikia turėti kreditinę kortelę, kurioje būtų milijonas ar du, ir gyvenimas jiems nusišypsos. Bet laimės ir sėkmės už pinigus nenusipirksi. Anot Paulo Coelho romane „Alchemikas“ išsakytos minties, laimę žmogui gali suteikti tik Asmeninės Legendos paieškos.

Tai ypač gerai supranta klaipėdietė šokėja, choreografė, Šeiko šokio teatro (anksčiau „Padi Dapi Fish“) įkūrėja ir direktorė, tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „PlaRtforma“ viena iš organizatorių, „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimo laureatė Agnija Šeiko.

Nuo vaikystės Agnija Šeiko jautė, kad yra meniškos sielos žmogus. Paauglystėje bandė stoti į baleto mokyklą, tačiau jos nepriėmė. Kūno konstitucija padiktavo rinktis kitokią, šiuolaikinio šokio kryptį. Tuo metu Lietuvoje nebuvo mokyklų, kuriose mokytų norimo šokio, tad sugalvojo stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti lietuvių filologiją, o kūno kalbą palikti kaip pomėgį, tačiau jai nepavyko išlaikyti stojamojo egzamino. Po nesėkmės būsimoji šokėja mokėsi Klaipėdos universitete, baigė choreografijos bakalauro, teatrologijos magistro studijas, Roterdamo šokio akademiją „Codarts“. Dabar Agnija Šeiko yra sukūrusi daugiau negu dvidešimt įvairių šokio spektaklių, kompozicijų, šokio operų bei projektų vaikams Lietuvoje bei užsienyje.

Menininkės gyvenimas prilygsta Paulo Coelho romano „Alchemikas" pagrindinio veikėjo Asmeninės Legendos ieškojimui. Romane vaizduojamas jaunuolis Santjagas susapnuoja piramides, ten jo laukiantį lobį ir čigonės bei Salemo karaliaus paragintas išsiruošia keliauti į nepažįstamą kraštą ieškoti laimės. Kelyje jaunuolis yra apvagiamas, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų tęsti kelionę, įsidarbina pas krištolo pardavėją. Būdamas įžvalgus padeda merdinčią prekybą prikelti naujam gyvenimui, pelno šeimininko pagarbą. Galėtų ir likti, sėkmingai prekiauti krištolu toliau, tačiau noras rasti savo lobį nugali. Susitaupęs pinigų išsiruošia į kelionę, kurioje tenka pasikliauti ženklais, lemiančiais sėkmę, sutinka Alchemiką, patvirtinantį, jog reikia siekti savo Asmeninės Legendos, nepamiršti mylėti, siekti būti geresniam nei esi. Jaunuolis nebuvo kurčias išminčiai, aklas ženklams, kurie vedė pirmyn.  Argi tai nepanašu į Agnijos Šeiko likimą? Neįstojimą į Vilniaus universitetą ji pati laiko ženklu - juk neišlaikė ne dėl skyrybos ar rašybos klaidų, bet dėl to, kad neišgirdo žodžių. Vadinasi, jos pasaulis ne žodžių ar raidžių, o šokio. Menininkė sako, kad kai kurie dalykai yra tarsi nuspręsti aukštesnės jėgos, o manymas, kad mes esame savo gyvenimo šeimininkai - tai spąstai žmonijai.

Dar viena paralelė - romano jaunuoliui Alchemikas įsako padaryti neįmanomą darbą — pasiversti vėju. Tai sunkus ir iš pirmo žvilgsnio neįmanomas darbas. Agnijai Šeiko taip pat dažnai tenka susidurti su sunkumais ir neretai sudėtingas užduotis susigalvoja pati. Choreografės manymu, jeigu žmonės išsigąstų ir leistų sau tikėti, kad jie negali padaryti kažko neįmanomo, tai žmonija sustotų tobulėti. Mes prarastume galimybę eiti į priekį, nes visi didieji atradimai gimsta dėl to, kad žmogus nebijodamas nesėkmės ar mirties siekia savo tikslo. Agnijos Šeiko požiūriu, tiktai sunkios pamokos ir sudėtingos situacijos padeda žmogui augti, o eidamas savo keliu jis gali pasiekti savąją legendą.

Antrindama Paulo Coelho žodžiams apie tai, jog visa yra vienis, užsimena, kad žmonės yra vienas su kitu labai susiję. Žiūrėdamas į savo vidų, žmogus gali pamatyti jo gyvenimui svarbius dalykus. Negana to, kai ieškai ar surandi savo legendą, šalia esantis gali būti laimingas. Visų keliai susikerta, todėl svarbu vienas kitam padėti ir palaikyti, mokėti dalintis savo siekiamo ar pasiekto tikslo turtais. Jei to žmonės išmoktų, atsirastų harmonija.

Agnija Šeiko sako, kad asmeninės legendos ieškojimas trunka visą gyvenimą, o jausmas, kai supranti, jog eini teisingu keliu - didžiausia laimė. Tačiau primena, jog negalima pasiekti tos laimės nematant kasdienybės – juk ir minėtame romane buvo pasakojimas apie jaunuolį, kuriam išminčius, davęs šaukštelį su dviem lašais aliejaus, sakė apžiūrėti jo namus. Pirmą kartą besižvalgydamas jaunuolis buvo taip susikaupęs neišpilti aliejaus, kad nieko aplink nepamatė, o antrą kartą besigrožėdamas išminčiaus turtais išpylė aliejų. Todėl išminčius priminė, kad gyvenimu reikia grožėtis neužmirštant kasdienybės.

Vadinasi, kasdienybėje ieškodamas savo Asmeninės Legendos žmogus suranda laimę, o tai, pasak Agnijos Šeiko, užtrunka visą gyvenimą. Ir kortelė, kurioje milijonas, tikrai negali būti pagrindinis žmogaus siekis. Žinoma, gali padėti greičiau pasiekti trokštamo, tačiau pirmiausiai turi būti mintis ir išmintis. Lobis gali slypėti visai šalia.