„Neužmikime ant senųjų mokymo metodų“

Ar buvo koks nors įvykis, paskatinęs Jus pradėti rašyti?

Kūrybinis kelias prasidėjo nuo pasakų dukroms sekimo, kai vienai iš jų nepakako istorijų iš knygučių, prašydavo, jog sekčiau istorijas apie namie esančias dekoracijas, baldus, pasakose norėdavo susipažinti ir su namie esančių prietaisų charakteriais, vardais ir istorijomis, todėl daiktai namie savaime atgijo. Mano pirmoji ir mylimiausia knygelė "Džiovintas debesėlis" gimė bendraujant, kuriant ryšį su dukromis, todėl atžalas galiu įvardinti kaip kūrybinio kelio mūzomis.

Iš kokių emocijų gimsta jūsų kūryba?

Mano jausmai įvairiaspalviai, todėl ir darbai tokie. Susikaupusias sunkias emocijas stengiuosi paversti į teigiamas, taip man gyvent pasidaro lengviau. Kartą dukra susilaužė koją ir man buvo taip liūdna, skaudu ir negera, kad gimė komedija.

Kokie jausmai aplankė paviešinus pirmąjį savo kūrinį?

Asmeninių patirčių, išgyvenimų savo darbuose tiesiogiai nepasakoju, dažniausiai įvelku į atitinkamų personažų rūbus, todėl tikrai nesijaučiu nuoga prieš skaitytojus, nejaučiu gėdos jausmo. Žinoma, esu sulaukusi ne vieno neigiamo komentaro, bet savo darbais ir savimi pasitikiu. Natūralu, jog kuo toliau, tuo labiau jaučiu didesnį savikritiškumą ir reiklumą savo darbams, todėl kelio pradžioje, dėl kūrybos būčiau norėjusi turėti žmogų, kuris į mano darbus būtų žiūrėjęs kiek kritiškiau, būtų juos apžvelgęs iš visų kampų.

Kokius mokinius Jūs ugdote?

Dirbu "Aitvaro" gimnazijoje, kurią lanko rusakalbiai vaikai. Džiaugiuosi šios mokyklos aktyvumu, iniciatyvomis ir motyvuotais jaunuoliais. Mokiniai čia turi labai skirtingų lygių žinias. Manau, kad tam turi įtakos jų bendravimo kalba, jų integracija į lietuvių bendruomenę. Pernai programa pasikeitė, dabar visiems Lietuvos mokiniams valstybinis lietuvių kalbos egzaminas yra vienodas, todėl būna, jog tai pakiša koją tiems, kurie lietuvių kalba šneka tik mano pamokose. Žinoma, sutinku mokinių, kurie man atvirai rėžia, jog ši kalba jiems nėra ir nebus reikalinga, kad šių tikslas - tik valstybinio egzamino išlaikymas, o po jo - atsisveikinimas su lietuvių kalba ir pasisveikinimas su anglų, bet man atrodo, kad kuo daugiau kalbų žmogus moka - tuo turtingesnis jis yra.

Ko reikia lietuvių kalbos mokytojui, kad šis būtų išgirstas?

Būnant mokytoju svarbu eiti koja kojon su vaikais, neužmigti ant senųjų mokymo metodų. Džiaugiuosi, kad mokytojai turi teisę iš dalies keisti mokymo programas, jas pildyti ir koreguoti, pamokose būti šeimininkais. Tikiu, kad nuo pedagogo priklauso vaikų susidomėjimas dėstomu dalyku. Kaip ir bet kuriam mokytojui, taip ir lietuvių kalbos - būtina ne tik išmanyti savo dalyką, bet ir paversti jį įdomiu. Gramatinių formų kalimas nesukurs didžiulės pridėtinės vertės, jei į mokymosi procesą nebus įtraukta kūrybinių elementų, todėl lietuvių kalbos pamokose svarbu pasitelkti greitakalbes, žaidimus, diskusijas, o kartais leisti ir vaikams įsikūnyti į mokytojo vaidmenį. Glosto širdį, kai mokiniai patys imasi iniciatyvos ir pasitelkdami savitus mokymosi metodus atranda ryšį su kūriniais.

Kaip Jūs keistumėte lietuvių kalbos programą mokykloje?

9-10 klasėse įtraukčiau daugiau lietuvių kūrinių, o lituanistams visada rekomenduočiau vaikus skatinti skaityti ne tik privalomuosius autorius, bet ir literatūrą, kuria domisi ir patys. Egzaminų temose siūlyčiau labiau akcentuoti egzistencines temas, juk tai šioje žemėje ir yra visko pagrindas.

Rusakalbių mokykloje dirbu tik su puse klasės ir tai aš vadinu didžiule prabanga ir sektinu pavyzdžiu kitoms ugdymo įstaigoms tam, kad kiekvienas vaikas gautų pakankamai dėmesio.

Ar darbas mokykloje neišvargina?

Anksčiau mokytojo profesija buvo laikoma prestižine, norėtųsi, jog pasididžiavimas savo veikla vėl sugrįžtų į visuomenę. Darbas yra sunkus, aš tik dabar jaučiu pasitenkinimą savo profesija, jaučiuosi laiminga ir nejaučiu baimės. Šiuo gyvenimo etapu galiu drąsiai teigti, jog man mokykloje dirbti yra gera. Galbūt dėl to, jog dirbu su gimnazistais, kurie yra jau protingi žmonės. Tie vaikai mane įkvepia, motyvuoja, jų dėka pasisemiu jaunatviškos energijos ir idėjų. Mokykloje atsigaunu, nes tie jaunuoliai, trinantys mokyklos suolus, yra tie žmonės, kurie dar mąsto apie pagrindinius gyvenimo dalykus: apie žmogaus esmę ir paskirtį šioje žemėje. Žinoma, yra dalykų, kurie netenkina, pavyzdžiui: etatinis darbo apmokėjimas, juk mokytojas pamokoms ruošiasi, darbus tvarko namie, o ne pamokų metu, kai prieš jį sėdi minia vaikų. Pedagogų darbas dabar yra labai menkai įvertintas.

Kaip skatinti raštingumą?

Raštingumą skatinčiau nepabijant tekstų perrašinėjimo metodo, nes tai yra puikus būdas pasitikrinti, o mokytojai turėtų nepamiršti ir aiškinamųjų diktantų pamokose, kurie dabar jau laikomi atgyvena.

Visuomenėje paplitęs mitas, kad šiandieniniai paaugliai gėdijasi liaudies dainų, nevertina savo šalies istorijos, nebrangina kalbos. Kokia yra jūsų nuomonė?

Nesutinku, kad paaugliai nevertina ir negerbia valstybinės šalies kalbos. Kaip ir minėjau, dirbu rusakalbių mokykloje ir turiu pasakyti, kad jaunuoliai tikrai domisi šalies istorija, nes tai yra jų gimtinė, jų gyvenamosios vietos kalba. Žinoma, lietuvių kalbos gramatika atrodo paini ne tik lietuviams, bet ir rusakalbiams, bet juk svarbiausia - noras ir pastangos, kurias jaunimas deda kalbiniams įgūdžiams lavinti.

Ar kinta požiūris į tarmes?

Tarmės mane žavi. Gaila, augau Vilniuje ir niekada neturėjau tarmės, visą gyvenimą kalbėjau bendrine lietuvių kalba. Žemaičių kalbą aš vadinu stebuklu ir būčiau norėjusi jos išmokti. Žinoma, nesu už rašymą tarmiškai mokyklose, bet girdėti kalbant su savitu akcentu - ypač gražu. Gaila, bet tarmės nyksta, nes jaunimas pradeda kalbėti tik bendrine kalba, į šalį nustumdami ar net gėdindamiesi savų šaknų. Dabar tarmiškai kalba tik seneliai ar žmonės, gyvenantys kaime.

Kas turi taikytis prie kalbos: šalies gyventojai ar svečiai?

Kitataučiai Lietuvoje dažnai jaučiasi atskirti, nereikalingi, nes šiems trūksta paskatinimo įsitraukti į vietinių veiklas, į bendravimą su jais, todėl kaip ir lietuviai, pasirinkę emigracijos kelią, taip ir kitataučiai mūsų šalyje turėtų mokytis krašto gimtosios kalbos, net jei ir prireikia laužyti liežuvį. Rusų kalba seniai nebėra valstybinė, todėl retas Lietuvos jaunuolis ją moka. Kad ir kaip būtų gaila, bet vis dar egzistuoja rusakalbiai, kurie net ir praleidę didžiąją dalį gyvenimo čia nekalba ir nebendrauja šalies kalba, šitaip išreiškia nepagarbą ir šaliai, ir tautiečiams. Gėda pragyvenus 10 metų svečioje valstybėje negebėti suregzti sakinio. Jei atvirai, aš neįsivaizduoju, kaip reikia nemylėt šalies, kurioje gyveni, kad nesimokytum jos kalbos. Kai mokaisi kalbų ir keliauji - tau atsidengia kitoks kultūrinis sluoksnis, tampi turtingas vidumi.

Kaip vertinate viešojoje erdvėje gausiai išsakomas įvairias nuomones dėl kalbos, grėsmės jai?

Lietuvių kalbos mes niekada neprarasime, be reikalo kalbininkai baiminasi dėl jos išnykimo. Tol, kol gyvenimą svetur pasirinkę lietuviai savo atžalas mokys tėvų kalbos - tol nėra ko jaudintis. Man plaukai šiaušiasi, kai vieši asmenys paslysta ir negeba komunikuoti taisyklingai, pila vienas ant kito pamazgas, todėl viešiems asmenims rimtai siūlyčiau pasvarstyti apie gimtosios kalbos kursus, kuriuose būtų lavinami ir šnekamosios, ir rašytinės kalbos įgūdžiai. Dabar susidaro įspūdis, kad mūsų valdžia yra tik gauja žmonių, nusipirkusių diplomus ir, realistiškai žvelgiant, turintys tik menkus išsilavinimus.