Kai pražysta mūsų esamasis kasdienybės laikas...

Trispalviais malūnėliais, sukančiais laisvės vėją, papuoštoje Klaipėdos „Varpo“ gimnazijoje baigėsi Gimtosios kalbos dienai skirti renginiai. Jų būta daug ir įvairių: lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai vedė atviras pamokas apie gimtąjį žodį, jo galią, gimnazijos kabinetų durys „prakalbo“ mėgstamų knygų citatomis ir eilėraščių posmais, organizuota tradicine tapusi mokslinė-praktinė konferencija „Gimtosios kalbos upės ir upeliai“ su Klaipėdos universitetu, vyko Nacionalinis diktantas.

Idėjų nestokojančios, meilės gimtajai kalbai ir kraštui vedamos gimnazijoje sukosi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, į bendrą kelionę pakvietusios ir kolegas iš kitų miesto mokyklų. Lituanistų metodinės grupės pirmininkės Dalės Bukevičienės iniciatyva vasario mėnesį kolegoms iš kitų mokyklų buvo pristatytas patyriminio ugdymo projektas „Kelionė po Mažąją Lietuvą“, kuris rudenį vykusioje respublikinėje parodoje ,,Mokykla be sienų 2019“ išsiskyrė unikalia tematika.

Mokytojos Monikos Šulcaitės-Jaunienės teigimu, šis projektas atskleidžia įtraukiojo ugdymo, orientuoto į pagarbą kiekvieno besimokančiojo asmenybei, skirtybių pripažinimą, toleranciją, individualią mokymosi sėkmę, esmę.

Dalyvavusiųjų šioje neįprastoje kelionėje laukė šešios „stotelės“, kuriose kviesta žaisti senovinių matų domino, šifruoti senuosius Mažosios Lietuvos matus, vietovardžius, kurti „Kelionės vadovo“ puslapį, ant stiklo piešti Mažosios Lietuvos krašto moterų tautinio kostiumo atributą – delmoną.

Vienoje „stotelių“ dalyviai buvo pakviesti kurti radijo teatrą, kitoje kviesta vaišintis Mažosios Lietuvos skanėstais. Ši diena mokytojams priminė, kad bendros pastangos dėl kiekvieno mokinio sėkmės yra gana nelengvas, tačiau būtinas ir mokyklos bendruomenę sutelkiantis iššūkis, kviečiantis reaguoti ir atsakyti į įvairius mokinių poreikius, motyvacijos stiprinimą, asmeninės sėkmės pasiekimą.

Akimirkos iš aprašytų renginių liko nuotraukose, įspūdžiai ir padėka, organizavusiems renginius ir įdėjusiems į juos dalį savo širdies šilumos, – mūsų atmintyje.

Lieka džiaugtis, kad vis grįžtame prie tautos savastį gaivinančio šaltinio – kalbos, kad gebame ištarti gerą žodį ir taip pražydinti esamąjį savo laiką.