Gimtinės kalba

„Aitvaro“ gimnazija yra rusakalbė, taigi gimtinės kalba ir gimtoji kalba – ne visada sutampančios sąvokos. Svarbiausia, kad kalbos padeda bendrauti ir susikalbėti, o geranoriškumas visomis kalbomis suprantamas vienodai.

Iš visų tų pastebėjimų susiaudė gana ryški mozaika, kuri, greičiausiai, sudomintų ir kitus moksleivius, o gal tiesiog miestiečius.

Kad lietuvių kalba pasižymi įdomia struktūra, sudėtingesne nei sanskrito ir graikų kalbų, jau žinojau. Radau ir nenuginčijamos informacijos apie visų tų kalbų bendrumus, liudijančius apie ypatingą giminingumą, bet, kai perskaičiau apie amerikiečių mokslininkų prielaidas, kad visos jos vystėsi vienu metu, o gal lietuvių kalba buvo netgi pirmesnė, mane apėmė keistas pasididžiavimas, kad moku šitą kalbą. (Marija)

Juokinga, kai prisimenu, kad pirmasis mano lietuviškas žodis buvo šaldytuvas. Buvau dar maža, brolis rodė man įvairius daiktus ir sakė, kaip jie vadinasi lietuviškai. Kažkodėl šaldytuvą įsiminiau be jokio vargo. (Arina)

Mano pirmoji pažintis su lietuvių kalba įvyko vaikų darželyje. Labai džiaugiuosi, kad mano tėvams bendravimas atrodė lengviausias būdas išmokti kalbą. Esu jiems už tai labai dėkinga. (Alina)

Buvo taip: mama mane mažą išleido į kiemą, o ten visi kalbėjo lietuviškai. Neturėjau kitos išeitis – turėjau susirasti draugų, taip ir išmokau kalbėtis lietuviškai. (Alina).

Man labai patiko viena mergaitė, su kuria norėjau draugauti. Iš pradžių buvo sunku, bet mes kažkaip susikalbėdavome, vėliau jau ėmėme visai neblogai viena kitą suprasti. Manau, lietuvių kalba man padėjo susirasti pirmąją draugę. (Valerija)

Aš lietuvių kalbos pradėjau mokytis tik mokykloje. Visi mano giminaičiai buvo rusai, o ten, kur gyvenau, nebuvo mano amžiaus lietuviškai kalbančių vaikų. Taigi mokytis tikrai reikėjo daug. (Alisa)

Mano močiutė ir senelis iš tėvo pusės yra lietuviai, dėl to lietuvių kalbos pradėjau mokytis nuo pat gimimo. Bet gal būtent dėl to turėjau kalbos barjerą, bet kai pradėjau lankyti įvairius būrelius, ėmiau abiem kalbom kalbėti laisvai. (Valerija)

Atsimenu, kai eidavome su mama į parduotuvę, ji imdavo kalbėti lietuviškai. Man būdavo labai įdomu girdėti tą kalbą. Pamenu, kad žodis „savaitgalis“ man labai ilgai reiškė „gimtadienį“. Paskui pradėjau lankyti gimnastiką, o ten buvo daug lietuvių mergaičių. Taip ir išmokau. (Julija)

Labai įdomu, kad lietuvių moterų šeiminė padėtis yra lengvai suprantama iš jų pavardžių. Neištekėjusių moterų pavardės baigiasi –aitė, -iūtė arba –ytė, o ištekėjusių moterų pavardės baigiasi –ienė. Be to, lietuvių kalba turi labai daug mažybinių priesagų. Pavyzdžiui, rusiškas žodis ребенок į lietuvių kalbą gali būti verčiamas labai įvairiai: vaikas, vaikelis, vaikiukas, vaikeliukas, vaikelėlis, vaikužėlis, vaikučiukas. (Ksenija)

Lietuvių kalbą suprantu kaip antrąją gimtąją kalbą. Labai džiaugiuosi, kad ją moku. (Nikita)

Mane visada domino lietuvių kalbos istorija. Įdomus pasirodė ir faktas, kad lietuvių kalba nuo latvių atsiskyrė maždaug prieš tūkstantį tris šimtus metų, o iš baltų prokalbės, kaip teigia kalbininkas Kazimieras Būga, ji išsirutuliojo ketvirtame ar trečiame amžiuje prieš Kristų. Kai pagalvoju apie visą tą laiką, keitusį kalbą, apima kosminės begalybės pojūtis.(Milana)

Man įdomiausi faktai apie lietuvių kalbą, kad: lietuvių kalba įtraukta į Airijos užsienio kalbų mokymo strategiją; kad ačiū –gražiausias lietuviškas žodis; kad žodis knygnešys neturi atitikmenų jokioje kitoje pasaulio kalboje; kad lietuvių kalboje beveik nėra keiksmažodžių (arba jie labai gražūs, tarkim: žalia rūta); kad dažniausiai lietuvių kalboje vartojama raidė i. Man lietuvių kalbos mokytis tikrai nesunku. (Zlata)