Skaudi tragedija priminė tamsias Lietuvos paslaptis: skaudžių nelaimių, kai moterys žudė savo vaikus, būta ne vienos

Ir vis dėlto, tokia tragedija – ne pirmoji šalies istorijoje. Tiek pastaraisiais metais, tiek gerokai seniau panašių skaudžių nutikimų būta ne vieno.

Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį specialiosios tarnybos, atvykusios į Vilniuje esantį gyvenamąjį namą, rado negyvus 37-erių metų moterį ir jos vienerių metų vaiką.

Vaiko kūnelis buvo aptiktas vandens pilnoje vonelėje. Realiausia versija, jog motina prigirdė savo kūdikį, o vėliau persipjovė abiejų rankų venas ir kaklą.

Tokiems įtarimams įtakos turėjo ir tai, kad likus savaitei iki tragedijos moteris grasino nuskandinti mažylį ir nusiskandinti pati. Teigta, jog ryžtis tokiam poelgiui velionė galėjo dėl gimdymo metu kūdikio patirtos traumos, dėl kurios moteris labai sielojosi.

Tuo tarpu praėjusių metų rugsėjį didžiulės pareigūnų pajėgos buvo sutelktos ieškant iš namų kartu su savo naujagimiu išėjusios kaunietės. Paieškos nutrauktos moters ir jos vaiko kūnus aptikus Nemune.

Vėliau paaiškėjo, jog kaunietė tik dieną prieš buvo grįžusi iš ligoninės. Velionės vyras žiniasklaidos atstovams pasakojo neįsivaizduojantis, kodėl žmona išėjo iš namų – santykiai buvo gražūs, be pykčių.

Kalbėdamas apie moters būklę vyras pastebėjo, jog ši jautė nuovargį.

Praėjusių metų rugsėjį Nemune rasti naujagimio ir jo mamos kūnai. Dainius Labutis/ELTA

Šių metų balandis taip pat buvo paženklintas itin skaudžia šeimos nelaime.

Pagal iškvietimą į Vievyje esančius namus atvykę policijos pareigūnai juose rado mirusios, o kaip paaiškėjo ikiteisminio tyrimo metu, vonioje mamos nuskandintos penkiametės kūną.

Tyrimo metu moteris buvo prižiūrima medikų specializuotose gydymo įstaigose, nustatyta, jog dėl psichikos sutrikimo ji nusikaltimo įvykdymo metu negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų.

Prokurorai siūlė priverstinį moters gydymą.

Visos šios tragedijos kelia daug neatsakytų klausimų ir, mažų mažiausiai, skatina ieškoti priežasčių, skatinančių moteris ryžtis tokiam žingsniui.

Svarbus ir aplinkinių atidumas

Kiek anksčiau Alfa.lt dalijosi psichologės Jurgitos Stasiukynienės įžvalgomis apie sunkumus, su kuriais susiduria gimdžiusios moterys – esą bent 10 proc. jų Lietuvoje suserga depresija.

„Liga dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo. Manoma, kad dar apie 20–30 proc. visų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos ir joms niekada taip ir nenustatoma depresijos diagnozė, tačiau jos jaučiasi blogai, vengia pripažinti, ignoruoja arba nesupranta, negali paaiškinti, kas su jomis vyksta“, – portalui pasakojo J. Stasiukynienė.

Pasak specialistės, pagrindiniais pogimdyvinės depresijos simptomais laikomas pernelyg didelis nuovargis, sutrikęs miegas (net jei tam yra galimybės, pvz., tuo metu kūdikis miega), žymūs apetito pasikeitimai (sumažėjimas arba padidėjimas), dažni nuotaikos pokyčiai (verksmingumas arba padidėjęs dirglumas, lengvai provokuojamas pyktis).

Taip pat pasireiškia ir kiti depresijai būdingi simptomai: pesimistinės mintys apie ateitį, stiprūs bejėgiškumo, beviltiškumo, kaltės jausmai, dėmesio koncentracijos susilpnėjimas ar mintys apie savižudybę.

Kadangi simptomai susipina su pasikeitusiu gyvenimo būdu ir atsiradusiais rūpesčiais, anot J. Stasiukynienės, depresiją atpažinti gali būti sunku ne tik pačiai moteriai, bet ir aplinkiniams.

„Profesionalios pagalbos derėtų kreiptis, jei minėti depresijos simptomai tęsiasi dvi savaites ir ilgiau, būsena sunkėja.

Nedelsiant derėtų kreiptis pagalbos, kai artimieji pastebi, jog neseniai gimdžiusi moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai: gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti stipriai užsisklendusi ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais“, – akcentavo psichologė.

M. Danielė: „Lietuvoje nepasijudiname be tragedijų“

Po skaudaus įvykio kilusiomis mintimis pasidalijo ir Seimo narė Morgana Danielė – politikė ragina darkart sėsti prie stalo ir peržiūrėti pagimdžiusių moterų psichikos sveikatai apsaugoti ir stiprinti reikalingas priemones.

„Dvylika mėnesių – tiek kai kuriose šalyse įgyvendinama atidesnė sveikatos priežiūra pagimdžiusiai moteriai. Kaip jaučiatės? Ar neslegia ilgalaikė bloga nuotaika? Ar nekyla sunkių minčių? – tai klausimai, kurių klausia moters ir naujagimio priežiūrą vykdantys sveikatos specialistai. Fiziniai vizitai nebūtini, puikiai veikia ir telemedicina.

Tokią gerąją praktiką dar prieš metus įvardinau pokalbiuose ir frakcijos rašte Sveikatos apsaugos ministerijai. Tai – vienas pagrindinių mano lūkesčių stiprinamai šeimos gydytojo komandai. Ir nors jau pernai pasistūmėjome geresnio gimdyvių informavimo apie psichikos sveikatą link, to per mažai, o ir tuos mažus pokyčius įgyvendinančios įstaigos vis dar per abejingos.

Kai situacija yra prasta, to turi užtekti, kad ją taisytume. Deja, Lietuvoje nepasijudiname be tragedijų.

Dar kartą sėsti prie stalo, dar kartą peržiūrėti priemones moterų po gimdymo psichikos sveikatai apsaugoti ir stiprinti“,– feisbuko paskyroje rašė Seimo narė.

Valstybei derėtų problemų ieškoti kitur

Tuo tarpu Vilniaus Moterų namų vadovė, psichologė-psichoterapeutė Lilija Henrika Vasiliauskė į šią situaciją pažvelgė kiek kitu kampu – yra ir daugiau sunkumų, su kuriais susiduria gimdžiusios moterys. O vienu jų gali būti ir artimoje aplinkoje patiriamas smurtas, kurio atveju, specialistės nuomone, valstybės institucijos moteriai nesuteikia tinkamos pagalbos.

L. Henrika Vasiliauskė sako, jog patologizuoti apie pogimdyvinę depresiją valstybei nesiūlytų, nes tai – dar viena jos neveiksnumo ir institucinio smurto eksploatacija.

„Mes kalbam apie valstybės sistemas, kurios yra arba patrauklios, arba nepatrauklios vartotojui. Ir mes už jas mokam. Visi mokesčių mokėtojai.

Valstybės institucijos kažkodėl užgriūva moteris su įpareigojimais, nesuteikdamos jokios pagalbos, o tik kontroliuodamos ir persekiodamos. Šitas absurdiškas, abrazyvus veikimas daro moterims ne tik, kad nepatrauklią valstybės pagalbą, bet iš principo tampa dar vienu smurtautoju. Moterys choru sako, kad jos patiria institucinį smurtą, o ne pagalbą“,– teigė specialistė.

Vilniaus Moterų namų vadovė taip pat ragina pastebėti skirtumą tarp valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų. Esą pastarosios neturi galios atimti, nurodyti, kontroliuoti, įsiveržti į namus ir „kojų nenusivalius eiti tiesiai į vaiko kambarį bei čiupinėti jo daiktus“ – jos tampa patrauklios, nes yra žinių ir tarpininkavimo išteklius.

Specialistė svarsto, jog yra galimybė, kad pačią skaudžiausią baigtį moterys pasirenka atsidūrusios tarp smurtautojo ir netinkamos valstybės pagalbos.

„Moteris renkasi savižudybę, ir kadangi žino, kad vaikams be jos bus išvis blogai, tai ir matome nebe pirmą moterį, kuri su vaikais yra upėje“,– teigė L. Henrika Vasiliauskė.