„Vakarais lipdavome ant mokyklos stogo žiūrėti pasaulio žvaigždyno“

„Palyginus kapitono tiltelį 1974 metais, kai aš baigiau Jūreivystės mokyklą, kai dar buvo mediniai šturvalai, ir šių laikų laivo, pastarasis atrodo kaip kosminis laivas“, - kalbėjo kapitonas S. Petraitis.

Pasak jo, viename šiuolaikiniame laive ant seno šturvalo, palikto prisiminimui, užrašyta „Sunkūs pinigai“, mat jūreiviui reikėdavo vairuoti nesustojant keturias valandas.

Tęsiame temą, skirtą Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos 75-mečiui, kuris minimas šiemet. Ją pradėjome praėjusį ketvirtadienį straipsniu „Jūreivystės mokykla: ko tik nebuvo per 75 metus“.

Instruktoriumi dirba 15 metų

„Darbas jūroje tave tiesiog įtraukia. Laive drausmė, tvarka, nereikia iš ryto bėgti į parduotuvę“, - sako kapitonas S. Petraitis, nustojęs plaukti į jūrą gal prieš kokius šešerius metus.

Nemažai metų jis išdirbo užsienio kompanijų laivuose, o paskutinius kelerius metus - Klaipėdos universiteto mokslinių tyrimų laive „Mintis“. „Ir su juo mes pusę pasaulio praburbuliavome. Geras laivelis, jame dirba įdomūs žmonės, mokslo vyrai, būdavo smagu jų paklausyti“, - pasakojo kapitonas.

Laivybos instruktoriumi Jūreivystės mokyklos mokymo centre S. Petraitis dirba jau penkiolika metų. „Centre mūsų, instruktorių praktikų, yra daug. Kai grįžti iš jūros, kodėl nepabendravus su jūrine bendruomene, jeigu būni 4 mėnesius krante. Man tai įdomu. Susitinki su studentais per savaitę porą kartų, o kai išplauki į jūrą, dirba kitas“, - pasakojo vyras.

Kokie paukščiai yra studentai, pasak pono Sigito, pasimato tada, kai baigiasi pirma jų praktika. "Paprastai grįžta su blizgančiomis akimis. Vadinasi, viskas tiko.

Pirmoji praktika parodo, ar teisingai pasirinktas kelias.

Jeigu su tavimi sveikinasi, atsimena, vadinasi, viskas buvo gerai. Po praktikos jie užduoda daugybę klausimų", - sako instruktorius.

SUKAKTIS. Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai šiemet sukako 75 metai. Su jos istorija galima susipažinti ir mokyklos muziejuje.

Nurašė iš laivo dėl vestuvių

„Būdamas kapitonas viename laive turėjau keturis mūsiškius praktikantus, kurie pasirašė darbo sutartis. Laivas geras, naujas, blizga. Įguloje daug kitataučių, bet tai neturi reikšmės. Trims viskas tiko, o vienas atėjo ir sako: “Nebūsiu aš jūrininkas, tamsta kapitone."

Porą dienų mąsčiau, kaip reikia nutraukti to studento pasirašytą su kompanija darbo sutartį. Jeigu jam tas darbas netinka, kam žmogų laikyti. Negi užsispirsi ir nepaleisi, jeigu pasirašė sutartį.

Vis dėlto mes su kapitono vyriausiuoju padėjėju sumąstėme priežastį - esą jam reikalingos vestuvės, nes paskui gali būti per vėlu. Taip ir parašiau kompanijai, kad dėl vestuvių reikia mano praktikantą išsiųsti namo. Po poros dienų kompanija parašė, kad sveikina ir pridėjo bilietą iš artimiausio oro uosto skristi į Lietuvą. Taip liko ir avys sveikos, ir vilkai sotūs", - prisiminimais dalijosi kapitonas.

ŠTURVALAS. LAJM vyr. instruktorius kapitonas Sigitas Petraitis jaunystėje prie šturvalo.

Jūrinės gudrybės atvedė į Klaipėdą

S. Petraitis į Klaipėdą atvažiavo iš Kauno. „Ten yra Kauno marios. O Medicinos institute vakarais vykdavo jachtų kapitonų kursai. Mūsų, moksleivių iš vidurinės mokyklos, grupelė juos lankė. Tais laikais kursai buvo nemokami. Mokėmės jūrinių gudrybių. Jos ir atvedė mane į Klaipėdą“, - prisipažino ponas Sigitas.

Jūreivystės mokykloje jūrų navigacijos mokslus jis krimto 1971-1974 metais kartu su dabartiniu LAJM direktoriumi Vaclavu Stankevičiumi.

S. Petraitis šią mokymo įstaigą baigė net du kartus. "Ir antrą kartą baigiau laivavedybą. Keistas aš truputį (juokiasi). „Technologijos gana greitai šoko į viršų. Kai atsirado globalinė palydovinė sistema, laivyboje keitėsi labai daug kas. Norint neatsilikti nuo jūrinės bendruomenės reikėjo ir vėl mokytis, plėsti akiratį, todėl ir stojau antrą kartą. Bet daug dalykų man tada užskaitė. O vienas kapitonas jūreivystės mokyklą yra baigęs net tris kartus: du Klaipėdoje ir vieną, jeigu neapsirinku, Rygoje“, - aiškino priežastį, kodėl mokyklą baigė ir antrą kartą kapitonas.

TREČIAKURSIS. Klaipėdietis Michailas Volosenko, LAJM trečiakursis, būsimasis laivavedys, per Jūros dieną Jurbarke.

Matematika buvo katastrofa

"Studijuojant Jūreivystės mokykloje mokytis reikėjo. Dieną vykdavo užsiėmimai, o vakarais rinkdavomės į auditoriją ir ruošdavomės paskaitoms. Gyvenome uždaroje erdvėje, kur nors panorėjęs ir kada nori neišeisi. Daugelį dalykų mums dėstė kariškiai. Jie buvo reiklūs. Nesiskundžiu, turėjau ir gerų dėstytojų.

Kadangi nesu rusakalbis, pradžia buvo sunki, nes paskaitos vykdavo rusų kalba, apie dėstymą lietuvių kalba nebuvo nė kalbos. Ypač su matematika, kaip dabar atsimenu, buvo katastrofa.

O vakarais lipdavome ant mokyklos stogo žiūrėti pasaulio žvaigždyno. Mieste šviesulius užstodavo pastatai. Žvaigždynus analizuodavome ir jūroje praktikos metu.

Laisvalaikis? Mano laikais Jūreivystės mokyklos kursantai eidavo pas medicinos seseris į Medicinos mokyklą, į šokius. Kai pas mus jie vykdavo, jos ateidavo į svečius", - prisiminimais dalijosi pokalbininkas.

Jūreivystės mokykla traukia sugrįžti absolventus ne tik todėl, kad jie tampa jos dėstytojais. Paprastai vasarą joje vyksta įvairių laidų atstovų susitikimai. Ponas Sigitas sakė palaikąs ryšį su buvusiais bendrakursiais. Jie neretai susiskambina.

DRAUGAI. Arina Dumčiūtė (centre) su geriausiais draugais. Ji Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, kurioje studijavo uosto ir laivybos valdymo programą, baigė šiemet.

„Giliau paneri į uosto valdymą“

Arina Dumčiūtė, studijavusi uosto ir laivybos valdymo programą, buvusi studentų atstovybės prezidentė, Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą baigė tik šiemet. "Tai mokslas, nesusijęs su inžinerija, tai, galima sakyti, yra specializuota vadyba.

Manau, geriau mokytis specializuotos nei paprastos vadybos.

Tokiu atveju giliau paneri į uosto valdymą, uosto specialisto veiklą ir pan.", - sako ji.

Šią specialybę Arina pasirinko todėl, kad jos abu tėvai mokėsi toje pačioje mokymo įstaigoje ir buvo pasirinkę tą pačią programą - uosto ir laivybos valdymą, ir jai pasiūlė daryti tą patį. Ji svarstė, ar rinktis finansus, beje, šios studijų programos jau nebėra, ar vadybą.

"Nusprendžiau studijuoti vadybą, nes didelė tokių specialistų paklausa. Baigęs šias studijas gali dirbti ne tik vadybininku. Per visas paskaitas gauni labai daug žinių, susijusių ir su logistika, su ekspedijavimu, ne tik su vadyba. Niekada nemaniau, kad man prireiks žinių, susijusių su muitinės darbu, o dabar man jų prireikė, todėl esu dėkinga dėstytojai Margaritai Varnienei.

Įvairiose srityse po truputį įgauni bendro supratimo. Be to, dėstytojai, kurie yra ir įmonių direktoriai ar savininkai, suplanuoja ekskursijas, pvz., į konteinerių terminalą ir kt., ten daug sužinai praktinių dalykų.

Man labiausiai patiko dėstytojų profesionalumas, nes jie gali daug ką papasakoti iš praktikos. Manau, tai pats didžiausias mokyklos pliusas. Be to, studentai ir absolventai palaiko ryšius su jais, susirašo per socialines platformas ir pan. Neįsivaizduoju geresnio mokyklos direktoriaus nei mūsiškis", - pasakojo Arina.

SU KOLEGĖMIS. Kapitonas Sigitas Petraitis, dirbantis LAJM vyr. instruktoriumi, su kolegėmis.

Besimokydama pradėjo dirbti

A. Dumčiūtė paneigė ir mitą, kad šią specialybę renkasi tik merginos. Jos kurse vienu ar dviem vaikinais buvo netgi daugiau nei merginų. Arina dar besimokydama, būdama antrame kurse, pradėjo dirbti įmonėje, kurioje jau triūsė tos mokyklos studentas, todėl iš dieninių studijų, kurių grupėje buvo 20-25 studentai, perėjo į sesijines, kur grupėje buvo 18 žmonių. Be jos, dar keli studento pasirinko sesijines studijas, nes irgi pradėjo dirbti.

„Vieną darbą susiradau per studentų atstovybės narį, kitą - per mokyklos absolventus. Tik pradedi mokytis, ir jau dirbi. Beje, daug darbo pasiūlymų studentai gauna iš dėstytojų“, - pasakojo mergina.

Šiuo metu ji yra logistikos vadybininkė Klaipėdoje sandėliavimo paslaugas teikiančioje „Nordnix“ įmonėje ir dirba su apskaita. Beje, toje pačioje įmonėje dirba ir jos tėtis, yra Operacinio skyriaus vadovas.

„Vaikystėje maniau, kad esu labiau linkusi į meną, norėjau būti dantų technike, bet pasirinkau vadybą. O savo norus sugebėjau paversti hobiais, meninius sugebėjimus panaudoju žvakių gamyboje“, - atviravo mergina.

SUSITIKIMAS. 1958-ųjų laidos susitikimas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje.

Neplanavo, bet atsidūrė laivavedyboje

Klaipėdietis Michailas Volosenko dar tebestudijuoja LAJM ir yra trečiakursis. "Man patinka tai, kad atlikdamas savo darbą tu keliauji aplink pasaulį. Nemanau, kad ir šiais laikais kiekvienas žmogus gali nukeliauti į Ameriką, Kiniją, Korėją.

O kai kurie studentai jau per praktiką nuplaukia iš Europos į Ameriką, nuo vieno jos kranto iki kito, į Kiniją, Korėją ir grįžta į Europą.

Man patinka tai, kad dalykai dėstomi remiantis ne tik teorija, bet sukaupta darbo patirtimi", - sakė vaikinas.

Iš pradžių jis norėjo studijuoti IT, paskui ką nors susijusio su automobiliais, pagalvojo apie mechanikų studijas ir darbą jūroje, o pakalbėjęs su vienu studentu galų gale pasirinko laivavedžio specialybę. Jo giminėje yra visokių: ir paprastų jūreivių, ir mechanikų, ir kapitonų.

Jis jau atliko 6 mėnesių praktiką ir šią vasarą ruošiasi dar 6 mėnesiams išplaukti. „Buvau laive “Bosnia Seaways" Šiaurės jūroje, Doverio sąsiauryje. Iš pradžių vargino nežinia, o paskui įsivažiuoji. Dabar, kai viską susidėliojau savo mintyse, manau, turiu studijuoti toliau.

Pirmas kursas buvo nelengvas, nes mokaisi ir aukštosios matematikos. Antrame kurse gana sunkus dalykas, susijęs su laivo stovumu - daug skaičiavimų, lentelių. Mokantis sunku, bet laive visus tuos skaičiavimus atlieka programinė įranga", - pasakojo Michailas.

M. Volosenkos laivavedžių trečiakursių grupėje yra daugiau nei 20 vaikinų ir nė vienos merginos. Jis dalyvavo „Erasmus“ programoje ir vyko į Marselį (Prancūzija). Buvo nustebęs, kad toje šalyje merginų, studijuojančių laivavedybą ir būsimų mechanikių, tiek pat, kaip ir vaikinų, o ne taip, kaip Klaipėdoje, kad tik kai kuriose grupėse būna viena kita.

Asmeninių ir redakcijos archyvų nuotr.