Teko gesinti politinį gaisrą

1921 m. Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas Juozas Andžejauskas išėjo į atsargą ir netrukus tapo pirmojo lietuviško laivo „Jūratė“ kapitonu.

Tačiau pati Lietuva žengia dar didesnį žingsnį jūrinės ambicijos link - drąsios avantiūros keliu iš Antantės perima Klaipėdą ir įgyja visavertį, tikrą uostamiestį. 1924 m. J. Andžejauskas pereina dirbti į Klaipėdos uostą. Ten užima įvairių uosto tarnybų vadovo, vėliau - svarbias locmano pareigas, o 1926 metais pasižymi ir kaip kontrabandininkų gaudytojas.

Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, Lietuva tuoj pat pajuto spaudimą dėl Klaipėdos, ne tik dėl to, kad nacistinės organizacijos steigėsi pačioje Klaipėdoje, kėlė riaušes ir neramumus. Buvo kariaujamas ir psichologinis karas: vasaros mėnesiais į Klaipėdą atplaukdavo keleiviniai laivai iš Vokietijos. Jie sustodavo prie krantinės, įjungdavo garsiakalbius ir imdavo groti vokiškus maršus, ypač tuo mėgavosi laivo „Preussen“ („Prūsija“) įgula. Vieną kartą šis koncertas baigėsi vokiečių muštynėmis su lietuviais bei susirėmimu su policija. J. Andžejausko vadovaujamas „Perkūnas“ irgi neliko nuošaly: nuplaukė prie krantinės ir riaušininkus išmaudė „brandspoitu“, dabar sakytume - vandens patranka, kitais atvejais skirta gesinti gaisrus laivuose, tąsyk teko užgesinti politinį gaisrą.