Liudviko Stulpino medalis - garbė ir įpareigojimas

Pirmojo Lietuvos kapitono L. Stulpino medalis V. Stankevičiui įteiktas už ilgametį ir nepriekaištingą darbą puoselėjant Lietuvos jūrų ir vidaus vandenų laivynus, už palankios verslo ir investicijų aplinkos Lietuvos vandenų transportui sukūrimą.

Po apdovanojimo ceremonijos Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos vadovas V. Stankevičius pasidalijo mintimis su „Vakarų ekspresu“.

Pirmiausia - sveikinimai gavus garbingą apdovanojimą. Su kokiomis emocijomis priėmėte medalį?

Ačiū. Jaučiuosi laimingas, nes, manau, kiekvienam jūrininkui Liudviko Stulpino medalis yra aukščiausias apdovanojimas.

Esu labai dėkingas Jūrų kapitonų asociacijai, kuri teikė mano kandidatūrą.

Be abejo, toks aukštas apdovanojimas įpareigoja.

Nors esu pensinio amžiaus, bet dirbu Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Mano jaučiamas įpareigojimas yra daryti viską, kad mokykla žingsniuotų į priekį, dirbtų tarptautiniu mastu, ruoštų kvalifikuotus specialistus tiek mūsų, tiek tarptautiniam laivynui, ir sykiu jaunimas garsintų Lietuvą.

Kiek savo gyvenimo metų atidavėte jūrai?

1974 metais baigiau tuometinę Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kuri dabar yra Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

Baigęs mokslus pradėjau dirbti pagal specialybę kaip laivavedys. Paskui buvau kapitono padėjėjas, kapitonas.

Nustojau eiti į jūrą 1991 metų rugpjūtį, per savo gimtadienį. Galima sakyti, kad jūroje buvau nedaug, tik 17 metų.

Paskui dirbau skirtingose struktūrose. Buvau Klaipėdos transporto laivyno viceprezidentas, paskui buvo Seimas, Vidaus reikalų ministerija...

Vėliau taip pasisuko gyvenimas, kad jau ketvirti metai dirbu Jūreivystės mokykloje, kurią pats baigiau.

Kokie yra dabartiniai būsimieji jūrininkai? Koks jaunimas renkasi jūrines profesijas?

Mūsų studentai man asmeniškai yra labai geri, galima sakyti, patys geriausi, ir visus juos labai gerbiu. Džiaugiuosi, kad jie renkasi jūrines profesijas.

Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje studentai studijuoja ne tik jūrinius dalykus, pretenduoja tapti ne tik jūrininkais, laivavedžiais ar laivų inžinieriais.

Jie taip pat mokosi tapti uosto vadybininkais, logistais ir kt. Yra žymiai platesnis profesijų pasirinkimas.

Smagu, kad į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą stoja ir nemažai merginų, ko anksčiau nebūdavo, nes jūrininko profesija buvo vyriška.

Jos dažniau renkasi uosto profesijas, bet pasitaiko ir būsimųjų laivavedžių, kapitonių bei inžinierių.

Yra merginų, kurios puikiai studijuoja, yra pirmūnės. Manau, kad jų laukia gera karjera.

Bet sykiu reikia pripažinti, kad lietuviams jūrininko profesija nėra prestižinė, kokia buvo ankstesniais laikais.

Dabar jaunimas, turėdamas Lietuvos Respublikos pasą, gali laisvai keliauti po visą pasaulį. Be abejo, tai didžiulis mūsų politinis pasiekimas - įstojome į NATO, į Europos Sąjungą, ir jaunimui atsivėrė visas pasaulis ir daugybė galimybių rinktis.

Šiuo metu jūsų mokykloje studijuoja ir nemažai būsimųjų jūrininkų iš Ukrainos.

Ko gero, nesuklysiu sakydamas, kad mes turbūt pirmieji sukontaktavome su Chersono valstybine jūrine akademija. Kai prasidėjo karas, gana daug jūrininkų buvo už Ukrainos ribų, jie buvo praktikoje jūroje. Mes pakvietėme juos pas save.

Šiandien mūsų mokykloje yra 110 ukrainiečių iš Chersono valstybinės jūrinės akademijos. Du jau gavo mūsų diplomus ir išėjo dirbti.

110 ketvirtakursių grįžti į okupuotą Chersoną negali. Planuojame, kad lapkričio mėnesį jie baigs studijas pas mus.

Eilėje laukia kiti, turėtų atvykti dar maždaug tiek pat.

Nežinau, ar Lietuvoje yra kita mokslo įstaiga, kuri taip operatyviai priėmė studijuoti jaunimą iš Ukrainos. Tai didžiulis Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos bendruomenės pasiekimas.

Žinoma, krūvis kolegoms didžiulis - ir dokumentacija, ir naujų studentų įtraukimas į procesą, ir dalykų dėstymas anglų kalba.

Tai rimtas iššūkis, bet mes girdime, ką sako mūsų politinė valdžia - turime padėti mūsų broliams ir sesėms. Mes tai ir darome.

Ar jūrininko profesijai šiandien skiriama pakankamai dėmesio?

Aš ėjau į jūrą ir kai Lietuva buvo socialistinė respublika, ir kai Lietuva jau buvo nepriklausoma.

Visais laikais Vilnius nuo jūrininkų reikalų buvo nuošalyje. Ne todėl, kad Vilnius nenorėjo, bet sovietų infrastruktūra ir vadyba buvo sudėliota taip, kad jūrininkai dirbo su Ryga, su Maskva, bet ne su Vilniumi.

Nutiko taip, kad Vilniuje „nenusėdo“ jūriniai specialistai ir dėl to mes dažnai nesuprantame vieni kitų. Reikia to supratimo.

Nors mus skiria tik 300 kilometrų, bet suvokimas apie jūrą, jūrininkystę, jūrininko darbą dažnai nesutampa.

Šiandien nenoriu kritikuoti. Noriu palinkėti mums visiems surasti tą supratimą. O kad tas supratimas būtų, manau, Seime turi būti bent vienas kitas jūrininkas.

Naudodamasis proga noriu paagituoti jūrininkus ruoštis ir kandidatuoti į Seimą, per tautos atstovybę stumti jūrininkų klausimus į priekį. Tada tikrai bus progresas.

Kokią norėtumėte matyti Lietuvos jūrininkų ir jūrinio sektoriaus ateitį?

Jūrinė valstybė nėra tik jūrininkai - tai ir uostas, ir švietimo įstaigos, ir laivybos kompanijos. Tai didžiulis ekonominis potencialas.

Nepaisant didžiulės konkurencijos, mūsų įmonės ir laivų savininkai dirba, nors laivų ir neturime daug. Galėtume turėti žymiai daugiau laivų, jei būtų daugiau to tarpusavio supratimo.

Reikia visiems dėti daugiau pastangų, kad jūrinis sektorius būtų dar stipresnis. Esu tikras, tai būtų ekonomiškai naudinga Lietuvai.

Liudviko Stulpino medalis įsteigtas 2013 metais. 15-asis medalis įteiktas Vaclacui Stankevičiui - baltarusių kilmės Lietuvos jūrininkui, kapitonui, diplomatui. V. Stankevičius 1974 m. Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę. 1997-2003 m. buvo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys. 2000-2004 m. Seimo narys. 2009-2014 m. Lietuvos konsulato Kaliningrade vadovas. 2015-2019 m. konsulato Seinuose vadovas. Nuo 2019 m. eina Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus pareigas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.